Norvegų miško katė yra stambi šiaurietiška veislė su vandeniui atspariu kailiu ir ramiu, savarankišku būdu. Ji mėgsta laipioti aukštai, gerai toleruoja Lietuvos klimatą ir sutaria su vaikais. Nuo meino kūno ją skiria charakteris: norvegė mažiau reikli dėmesiui ir labiau linkusi tvarkytis pati.
Veislės kilmė
Norvegų miško katė, skandinavų vadinama skogkatt, yra natūraliai susiformavusi veislė. Ji šimtmečius gyveno Norvegijos ūkiuose ir miškuose, kur atšiaurus klimatas atrinko stambius gyvūnus su dvisluoksniu, vandenį atstumiančiu kailiu ir tvirtomis letenomis.
Veislė minima skandinavų sakmėse, tačiau oficialiai pripažinta tik XX a. antroje pusėje. Po Antrojo pasaulinio karo populiacija buvo sumažėjusi dėl kryžminimosi su naminėmis katėmis, o veisėjų programa ją atkūrė septintajame dešimtmetyje.
Charakteris ir elgesys
Norvegų miško katė rami, draugiška ir savarankiška. Ji prisiriša prie šeimos, bet dėmesio nereikalauja — dažniausiai stebi iš aukštos vietos ir pati nusprendžia, kada ateiti. Aktyvumo įvertis 4 iš 5: katė mėgsta laipioti ir išlieka žaisminga iki vėlyvo amžiaus.
Laipiojimas yra ryškiausias veislės bruožas. Miške ji lipdavo į medžius ir leisdavosi galva žemyn, todėl namuose ieško aukščiausio taško — spintos viršaus, lentynos ar durų staktos.
Balsas tylus. Norvegė miauksi retai ir švelniai, dažniau naudoja kūno kalbą.
Su vaikais
Viena geriausių veislių šeimai — vaikams tinkamumo įvertis 5 iš 5. Katė kantri, tvirta ir toleruoja triukšmą. Ji nesiglaudžia priverstinai, o pasitraukia, kai dėmesio per daug, todėl konfliktų kyla mažai.
Su kitais gyvūnais
Sutaria gerai su katėmis ir šunimis. Savarankiška prigimtis reiškia, kad ji retai konkuruoja dėl dėmesio. Graužikų, paukščių ir žuvų šalia laikyti netinka: medžioklinis instinktas veislėje stiprus, o katė pasiekia beveik bet kurią vietą namuose.
Kaip pakelia vienatvę
Gerai. Tai viena savarankiškesnių stambių veislių — suaugusi katė ramiai praleidžia darbo dieną viena, jei turi kuo užsiimti ir vietą, iš kurios gali stebėti langą.
Laikymo sąlygos ir aktyvumas
Butui veislė tinka, bet su sąlyga — reikia vertikalios erdvės. Būtina aukšta, tvirta draskykla su platformomis, atlaikančiomis 6–9 kilogramų katę, ir lentynos prie sienų. Be jų katė laipios ant baldų ir užuolaidų.
Norvegų miško katė vienintelė iš populiarių veislių tikrai gerai toleruoja lauko sąlygas: vandenį atstumiantis kailis apsaugo nuo lietaus ir šalčio. Vis dėlto laisvas laikymas mieste nerekomenduojamas dėl transporto ir vagysčių rizikos. Geriausias sprendimas — aptvertas kiemas ar balkonas.
Kasdien verta skirti du žaidimų seansus. Ši veislė ypač mėgsta žaislus, kuriuos galima gaudyti ore.
Mityba
Norvegų miško katės auga lėtai ir galutinį dydį pasiekia tik 4–5 metų. Augimo laikotarpiu reikia daugiau maisto nei vidutinei katei, tačiau svarbu, kad augimas būtų tolygus — per greitas svorio priaugimas apkrauna sąnarius.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4–5 | Kačiukams skirtas pašaras |
| 4–12 mėn. | 3–4 | Stebimas tolygus augimas |
| 1–4 m. | 2–3 | Augimas dar tęsiasi, porcija didesnė |
| Nuo 4 m. | 2 | Svorio kontrolė, dalis raciono drėgno maisto |
Ilgas kailis reiškia daugiau prarytų plaukų, todėl gniužulų problema šioje veislėje dažna. Padeda reguliarus šukavimas ir pašaras su padidintu skaidulų kiekiu.
Kailio ir kasdienė priežiūra
Kailis dvisluoksnis: riebus, vandenį atstumiantis viršutinis plaukas ir tanki vilnonė povilna. Šėrimosi įvertis maksimalus — 5 iš 5, o pavasarį katė povilną išmeta tokiais kiekiais, kad per kelias savaites atrodo perpus plonesnė.
Šukuoti reikia 2–3 kartus per savaitę, o pavasario šėrimosi metu kasdien ir būtinai iki pat odos. Gera žinia ta, kad dėl kailio struktūros norvegės velias mažiau nei persų ar meino kūnai — susivėlusios vietos dažniausiai atsiranda tik pažastyse ir už ausų.
Maudyti beveik nereikia, o ir sunku: riebus kailis vandenį atstumia. Nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti kelis kartus per savaitę.
Būdingos sveikatos problemos
IV tipo glikogeno kaupimo liga
Veislei specifinė paveldima medžiagų apykaitos liga. Sunkia forma ji pasireiškia kačiukams ir yra mirtina, todėl DNR testas tėvams yra būtinas. Atsakingai veisiant liga visiškai išvengiama — tai svarbiausias klausimas veisėjui.
Hipertrofinė kardiomiopatija
Dažniausia paveldima kačių širdies liga, pasitaikanti ir šioje veislėje. Ji ilgai vystosi be simptomų, todėl atsakingi veisėjai kasmet tikrina veislines kates echoskopija pas kardiologą.
Klubo sąnarių displazija
Katėms reta, bet stambioms veislėms pasitaiko dažniau. Požymiai: nenoras šokti į aukštį, atsargus judėjimas, šlubavimas. Prevencija — tolygus augimas ir normalus svoris.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Kačiukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 600–1200 eurų. Lietuvoje veislė veisiama nuosaikiai, todėl pasiūla mažesnė nei meino kūnų.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Kačiukas su dokumentais | 600–1200 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 50–90 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 70–160 € | Vieną kartą |
| Tvirta draskykla ir lentynos | 120–300 € | Kas kelerius metus |
| Pašaras | 28–45 € | Per mėnesį |
| Kraikas | 12–20 € | Per mėnesį |
Realus išlaikymas siekia apie 45–75 eurus per mėnesį — daugiau nei vidutinės katės dėl dydžio.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Svarbiausias klausimas: ar tėvai tirti dėl IV tipo glikogeno kaupimo ligos. Atsakingas veisėjas pateikia DNR testo rezultatą ir širdies echoskopijos išvadą be raginimo.
Kačiukai atiduodami ne anksčiau kaip 12–14 savaičių, čipuoti, vakcinuoti ir su kilmės dokumentais. Įtarimą kelia pažadai, kad katė užaugs itin didelė — norvegės auga lėtai, o suaugusio katino svoris yra apie 6–9 kilogramai.
Pavasario šėrimasis — ko tikėtis
Ši veislė šeriasi netolygiai per metus: didžioji dalis povilnos išmetama per kelias savaites pavasarį, dažniausiai kovo ir balandžio mėnesiais.
Tuo laikotarpiu katė gali atrodyti perpus plonesnė, o kailis kabo kuokštais, ypač ant šonų ir kelnaičių. Tai normalu ir nereikalauja veterinaro, jei oda po kailiu sveika, be žaizdelių ar paraudimo.
Praktiškai padeda kasdienis šukavimas iki odos ir vadinamasis povilnos šukavimas specialiu įrankiu, tačiau juo naudotis reikia saikingai — per intensyvus naudojimas pažeidžia viršutinį plauką. Padeda ir šiltas, drėgnas rankšluostis: perbraukus juo per kailį, atsilaisvinę plaukai prilimpa.
Šiuo periodu taip pat padaugėja prarytų plaukų, todėl gniužulai skrandyje dažnesni. Vemimas plaukų gniužulu kartą per savaitę ribose normalus; dažnesnis vėmimas, apetito praradimas ar vangumas jau yra priežastis kreiptis į veterinarą.
Norvegų miško katė ar meino kūnas
Šios dvi stambios ilgakailės veislės dažnai painiojamos. Išvaizda skiriasi detalėmis: norvegės galva trikampė su tiesiu profiliu, meino kūno — kvadratiškesnė su ryškiais skruostais.
Praktiškai svarbesnis skirtumas yra charakteris. Meino kūnas socialesnis, labiau siekia kontakto ir dažniau seka šeimininką po namus. Norvegė savarankiškesnė: ji lieka šalia, bet dėmesio nereikalauja ir ilgą vienatvę pakelia geriau.
Kailio priežiūros norvegei reikia šiek tiek mažiau, nes jos kailis velias sunkiau. Sveikatos rizikos skiriasi: meino kūnams aktualesnė širdies liga ir spinalinė raumenų atrofija, norvegėms — glikogeno kaupimo liga. Abiem atvejais tai sprendžiama veisėjo tyrimais.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Kačiukas atvyksta 12–14 savaičių. Draskyklą ir lentynas pastatykite dar prieš jam atvykstant — vertikali erdvė šiai veislei nėra papildomas patogumas, o pagrindinis poreikis.
Patikrinkite namus: norvegė užlips ant spintų ir šaldytuvo, todėl ten neturėtų būti trapių daiktų ar atvirų langų be tinklelių.
Nuo pirmos dienos pratinkite prie šukavimo, net jei kačiuko kailis dar trumpas. Suaugusi 7 kilogramų katė, kuri šukavimo nepriprato, pavasario šėrimosi metu taps rimta problema. Nagų kirpimo pratinimą pradėkite tuo pačiu metu.
Kam ši veislė netinka
Norvegų miško katė netinka tiems, kuriems kailis namuose yra problema, kurie neturi vietos aukštai draskyklai arba nori katės, nuolat sėdinčios ant kelių. Ieškantiems socialesnės stambios katės, verta pažiūrėti į meino kūną; ieškantiems panašaus charakterio su lengvesne priežiūra — į sibiro katę.
