Labradoro retriveris jau ne vienerius metus yra populiariausia registruota šunų veislė Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių. Priežastis paprasta: tai vienas nedaugelio šunų, kuris vienodai gerai jaučiasi šeimoje su mažais vaikais, medžioklėje ir dirbdamas pagalbiniu šunimi. Vis dėlto už draugiško charakterio slypi rimtas judėjimo poreikis ir polinkis į antsvorį, apie kuriuos veislynai kalba rečiau nei apie gerąsias savybes.
Veislės kilmė ir paskirtis
Priešingai nei rodo pavadinimas, veislė kilusi ne iš Labradoro pusiasalio, o iš Niufaundlendo. XIX a. pradžioje vietiniai žvejai laikė vadinamuosius šv. Jono šunis, kurie šokdavo į ledinį vandenį ir grąžindavo nuo kabliuko pasprukusias menkes bei padėdavo traukti tinklus. Šunys turėjo turėti tris savybes: nebijoti šalto vandens, švelniai imti grobį į nasrus ir noriai dirbti su žmogumi.
Į Britaniją atvežti šunys buvo kryžminami su vietinėmis medžioklinėmis veislėmis, o 1903 m. Kennel Club oficialiai pripažino labradoro retriverį. Šiandien veislė skirstoma į dvi linijas: darbinę (angl. field) — lieknesnę, judresnę, ir parodinę (angl. show) — masyvesnę, ramesnę. Perkant šuniuką verta paklausti, kuriai linijai priklauso tėvai: darbinės linijos šuo mieste be rimto krūvio jausis nelaimingas.
Charakteris ir elgesys
Tipiškas labradoras yra socialus, mažai linkęs į agresiją ir stipriai motyvuotas maistu. Pastaroji savybė daro dresūrą paprastą net pirmą kartą šunį įsigyjančiam žmogui — už skanėsto gabalėlį labradoras išmoks beveik viską. Ta pati savybė reiškia, kad šuo rinks nuo žemės viską, kas primena maistą, o be porcijų kontrolės greitai nutuks.
Su vaikais
Veislė laikoma viena tinkamiausių šeimoms su vaikais. Labradorai kantrūs, retai rodo dantis ir toleruoja triukšmą. Vienintelis realus pavojus — fizinis: iki dvejų metų šuo elgiasi kaip paauglys ir bėgdamas gali netyčia partrenkti mažą vaiką. Šeimoms su vos vaikščioti pradėjusiais vaikais verta palaukti, kol šuo subręs, arba iš karto mokyti ramaus elgesio patalpose.
Su kitais gyvūnais
Su kitais šunimis labradorai sutaria gerai, jei buvo socializuoti iki 4 mėnesių. Su katėmis dažniausiai taip pat, ypač jei augo kartu. Vis dėlto medžioklinis instinktas išlieka — paukščius, triušius ar graužikus laisvai laikomus namuose reikėtų saugoti.
Kaip pakelia vienatvę
Prasčiau, nei tikisi dauguma šeimininkų. Labradoras yra orientuotas į žmogų, o paliktas vienas visai dienai pradeda graužti daiktus, loti arba kaukti. Realus maksimumas suaugusiam šuniui — 5–6 valandos, ir tik jei prieš tai gavo pasivaikščiojimą. Jei visi šeimos nariai dirba iki vakaro be pertraukos, verta apsvarstyti šunų vedžiotoją arba kitą, savarankiškesnę veislę.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Suaugusiam labradorui reikia bent 1,5 valandos aktyvaus judėjimo per dieną, ir tai ne ramus vaikščiojimas aplink kvartalą. Tinka bėgimas, plaukiojimas, kamuoliuko nešimas, nosies darbo užduotys. Šuniukams krūvį reikia riboti: iki 12 mėnesių galioja taisyklė apie 5 minutes pasivaikščiojimo kiekvienam gyvenimo mėnesiui du kartus per dieną, nes per ankstyvi ilgi bėgimai kenkia dar neužaugusiems sąnariams.
Dresūra paprasta, jei naudojami skanėstai ir pagyrimas. Labradorai blogai reaguoja į griežtus metodus — vietoj paklusnumo gaunamas uždarumas. Pirmiausia verta išmokyti komandos „prie manęs” ir sugrįžimo, nes užuodęs įdomų kvapą šuo lengvai nutolsta.
Mityba ir antsvorio problema
Mokslinių tyrimų duomenimis, didelė dalis labradorų turi genetinę mutaciją, susijusią su sotumo jausmo trūkumu — todėl šuo elgiasi taip, tarsi visada būtų alkanas. Šeimininko užduotis yra matuoti porcijas, o ne šerti „iki soties”.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Šuniukams skirtas pašaras didelėms veislėms |
| 4–6 mėn. | 3 | Ribojamas kalcio ir kalorijų perteklius |
| 6–12 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro apie 12 mėn. |
| Nuo 1 m. | 2 | Porcija sveriama, skanėstai įskaičiuojami į dienos normą |
Paprasčiausias būdas pasitikrinti, ar šuo neturi antsvorio — pačiupinėti šonkaulius. Jie turi būti lengvai apčiuopiami plonu odos sluoksniu, bet nematomi iš šono. Kiekvienas papildomas kilogramas tiesiogiai didina sąnarių apkrovą ir trumpina gyvenimą.
Kailio priežiūra
Labradoro kailis dvisluoksnis: trumpas viršutinis plaukas ir tankus, vandeniui atsparus pavilnas. Kasdienės priežiūros nereikia, tačiau du kartus per metus, pavasarį ir rudenį, šuo šeriasi intensyviai — tada šukuoti reikia 2–3 kartus per savaitę furminatoriumi ar gumine šepetėliu. Maudyti pakanka kas 2–3 mėnesius; per dažnas prausimas ardo natūralų riebalinį sluoksnį.
Ausis verta apžiūrėti kas savaitę. Kabančios ausys prastai vėdinamos, todėl uždegimai — dažna problema, ypač po maudynių ežere.
Būdingos sveikatos problemos
Klubo ir alkūnės sąnarių displazija
Dažniausia paveldima veislės problema. Atsakingi veislynai tikrina tėvus ir pateikia HD bei ED vertinimus — prašykite jų parodyti. Rizika mažėja, jei šuniukas neauga per greitai ir netampa nutukęs.
Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)
Genetinė akių liga, palaipsniui vedanti į aklumą. Ji nustatoma DNR testu, todėl atsakingi veisėjai testuoja tėvus ir pateikia rezultatus raštu.
Egzogeninis nutukimas ir jo pasekmės
Antsvoris nėra paveldima liga, bet Lietuvoje tai bene dažniausia labradorų sveikatos problema. Jis didina cukrinio diabeto, sąnarių uždegimų ir širdies apkrovos riziką bei apsunkina narkozę operacijų metu.
Kiek kainuoja labradoras Lietuvoje
Šuniuko kaina registruotame veislyne su kilmės dokumentais svyruoja nuo 700 iki 1300 eurų, priklausomai nuo tėvų titulų ir linijos. Skelbimuose be dokumentų kainos prasideda nuo 250 eurų, tačiau tokiais atvejais tėvų sveikata netikrinama, o sutaupyti pinigai dažnai išleidžiami veterinarijos sąskaitoms.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 700–1300 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 150–350 € | Vieną kartą |
| Sausas pašaras | 45–75 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų (erkės, kirmėlės) | 15–25 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas ir revakcinacija | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 70–110 eurų per mėnesį, neskaičiuojant netikėtų sveikatos išlaidų. Sąnarių operacija gali kainuoti nuo 800 iki 2000 eurų, todėl dalis šeimininkų renkasi augintinių draudimą.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas leidžia pamatyti motiną kartu su vada, pateikia HD, ED ir akių tyrimų dokumentus, neatiduoda šuniuko jaunesnio nei 8 savaičių ir pats užduoda klausimų apie jūsų gyvenimo būdą. Įtarimą turėtų kelti keli skirtingų veislių šuniukai vienu metu, atsisakymas parodyti namų sąlygas ir spaudimas apsispręsti greitai.
Spalvos ir kaip jos veikia kainą
Veislės standartas pripažįsta tris spalvas: juodą, geltoną (nuo šviesiai kreminės iki lapiškai rausvos) ir šokoladinę. Visos trys gali gimti toje pačioje vadoje, o spalva savaime neturi jokios įtakos charakteriui — tai mitas, kurį kartais pasitelkia veisėjai, prašydami didesnės kainos.
Atskirai verta paminėti sidabrinius labradorus. Ši spalva veislės standarte nepripažįstama, o šunys parduodami už 1500–2500 eurų kaip „retenybė”. Kinologų organizacijos tokių šunų kilmę vertina prieštaringai, todėl mokėti priedą už spalvą nėra pagrindo.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas paprastai parduodamas 8–10 savaičių amžiaus. Pirmąsias dienas jam viskas nauja, todėl svarbiausia ne dresūra, o ramus grafikas. Iš anksto paruoškite gulimą vietą nuošalesniame kampe, dubenėlius, transportavimo narvelį ir tokį patį pašarą, kokį šuniukas gavo veislyne — pakeisti jį galima palaipsniui per 7–10 dienų.
Tualeto įpročiai formuojasi per 3–6 savaites. Šuniuką reikia išnešti į lauką iškart po miego, po valgio ir po žaidimo, o pataikius į vietą — iš karto pagirti. Naktinis kaukimas pirmąsias savaites yra normalus: šuo atskirtas nuo vados pirmą kartą gyvenime. Narvelis šalia lovos šį periodą sutrumpina.
Vakcinacijos grafikas paprastai baigiamas apie 16 savaičių, o iki tol vaikščiojimą su kitais šunimis reikėtų riboti. Vis dėlto socializacijos langas užsiveria apie 14–16 savaitę, todėl šuniuką verta nešti ant rankų į miestą, leisti girdėti automobilius, matyti dviratininkus ir sutikti draugiškus, skiepytus suaugusius šunis.
Kam labradoras netinka
Veislė nėra universali. Ji netinka tiems, kurie išeina visai dienai, ieško ramaus kambarinio šuns, negali toleruoti kailio ant drabužių ir baldų arba nenori kasdien skirti bent valandos aktyviam judėjimui. Tokiu atveju verta pažiūrėti į ramesnes veisles — pavyzdžiui, kavalierių arba prancūzų buldogą.
Taip pat verta būti sąžiningam dėl biudžeto. Šuniuko kaina yra mažiausia išlaidų dalis: per dešimt metų labradoro išlaikymas kainuoja apie 9–13 tūkstančių eurų, o pridėjus vieną rimtesnę operaciją suma dar išauga. Jei ši aritmetika netrikdo, o laisvo laiko judėjimui yra, labradoras atsilygins vienu draugiškiausių charakterių tarp visų veislių.
