Vokiečių aviganis yra viena atpažįstamiausių veislių pasaulyje ir tikriausiai labiausiai universalus šuo apskritai — jis dirba policijoje, muitinėje, gelbėjimo tarnybose ir kaip vedlys akliesiems. Lietuvoje ši veislė populiari jau kelis dešimtmečius. Tačiau tas pats darbinis potencialas reiškia, kad be užduočių ir dresūros aviganis tampa nervingas, o mieste bute jam ankšta.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislę XIX a. pabaigoje sukūrė vokiečių kavalerijos kapitonas Maxas von Stephanitzas, siekęs išvesti ne gražiausią, o naudingiausią ganymo šunį. Jis rinko geriausius darbinius šunis iš įvairių Vokietijos regionų ir kėlė vieną kriterijų: šuo turi būti protingas, ištvermingas ir valdomas.
Ganymo poreikiui mažėjant, veislė greitai perorientuota į tarnybinį darbą. Jau Pirmojo pasaulinio karo metais aviganiai dirbo ryšininkais ir sanitarais. Šiandien egzistuoja dvi ryškios linijos: darbinė, dažniausiai tamsesnė ir tiesesne nugara, bei parodinė, su labiau nuožulnia nugaros linija. Šeimai paprastai geriau tinka parodinė linija, nes darbinės linijos šunys turi dar didesnį krūvio poreikį.
Charakteris ir elgesys
Vokiečių aviganis yra rimtas šuo. Jis prisiriša prie šeimos, bet svetimų atžvilgiu lieka santūrus ir stebintis — tai ne veislės trūkumas, o būdo bruožas, dėl kurio jis ir vertinamas kaip sargas. Dresuojamumas maksimalus, 5 iš 5: aviganis įsimena komandas per kelis pakartojimus ir mielai dirba.
Kita pusė — šuo neatlaiko nuobodulio. Be užduočių jis pradeda saugoti tai, ko saugoti nereikia: loti pro langą, reaguoti į kiekvieną garsą laiptinėje, sekioti šeimos narius po namus. Dalis elgesio problemų, dėl kurių aviganiai atiduodami į prieglaudas, kyla ne iš charakterio, o iš neišnaudotos energijos.
Su vaikais
Su savo šeimos vaikais aviganis dažniausiai švelnus ir saugantis, todėl vaikams tinkamumo įvertis yra 4. Vis dėlto tai stiprus 30–40 kilogramų šuo, kuris žaisdamas gali netyčia partrenkti. Ganymo instinktas kartais pasireiškia bandymu „suvarinėti” bėgiojančius vaikus, švelniai stumdant ar imant už drabužių — tai koreguojama dresūra, bet reikalauja nuoseklumo.
Su kitais gyvūnais
Augdamas kartu su kate ar kitu šunimi sutaria gerai. Su svetimais šunimis lauke elgesys priklauso nuo socializacijos: nesocializuoti patinai dažnai būna konfliktiški. Smulkius graužikus ir paukščius geriau laikyti atskirai — grobio instinktas išlikęs.
Kaip pakelia vienatvę
Vidutiniškai. Suaugęs, gerai pakrautas aviganis gali likti vienas 5–7 valandas, jei prieš tai turėjo rimtą pasivaikščiojimą. Be krūvio tas pats šuo per tą patį laiką sugadins duris arba pradės kaukti. Aviganis nėra veislė, kurią galima palikti kieme vienam ir tikėtis, kad jis „pats pasilinksmins”.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Suaugusiam šuniui reikia bent 2 valandų judėjimo per dieną, ir tai turi būti ne vien vaikščiojimas. Aviganiui reikia darbo galvai: paklusnumo pratimų, kvapų paieškos, aportavimo su taisyklėmis. Penkiolika minučių protinio darbo pavargina labiau nei valanda bėgimo.
Šuniukams krūvį reikia riboti. Iki 12–14 mėnesių netinka ilgi bėgimai šalia dviračio, šuoliai per kliūtis ir laiptai — sąnariai dar formuojasi, o šioje veislėje displazija yra pagrindinė sveikatos rizika.
Dresūrą reikia pradėti nuo pirmos dienos namuose. Aviganis mokosi greitai, todėl vienodai greitai išmoksta ir netinkamų dalykų. Būtinos komandos: šaukimas, „šalia”, vietos komanda ir lojimo nutraukimas. Naudingas grupinis paklusnumo kursas — jame šuo mokosi dirbti blaškančioje aplinkoje.
Mityba
Aviganiams būdingas jautrus virškinimas, dalis šunų kenčia nuo lėtinio viduriavimo ar kasos nepakankamumo. Pašarą keisti reikia palaipsniui per 7–10 dienų. Šerti geriausia du kartus per dieną — vienas didelis šėrimas didina skrandžio užsisukimo riziką, ypač jei šuo iškart po valgio bėgioja.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras didelių veislių šuniukams |
| 4–6 mėn. | 3 | Ribojamas kalcio perteklius — jis kenkia sąnariams |
| 6–14 mėn. | 2–3 | Lėtas augimas geriau nei greitas |
| Nuo 14 mėn. | 2 | Poilsis bent valandą po valgio |
Kailio priežiūra
Kailis dvisluoksnis, su tankiu pavilnu, todėl šėrimosi įvertis yra maksimalus — 5 iš 5. Aviganis šeriasi ištisus metus, o du kartus per metus keičia pavilną visiškai. Tuo laikotarpiu šukuoti reikia kasdien, likusiu metu — 2–3 kartus per savaitę. Kailis ant drabužių ir baldų yra šios veislės kasdienybė, ir jokia priežiūra jo visiškai nepanaikins.
Kirpti aviganio negalima: pavilnas apsaugo ir nuo šalčio, ir nuo karščio. Maudyti pakanka kas 2–3 mėnesius.
Būdingos sveikatos problemos
Klubo ir alkūnės sąnarių displazija
Dažniausia veislės liga. Atsakingi veislynai tikrina tėvus ir pateikia HD bei ED vertinimus raštu — prašykite jų parodyti prieš mokėdami užstatą. Rizika mažinama saikingu šuniuko augimu, normaliu svoriu ir ribotu krūviu pirmaisiais metais.
Degeneracinė mielopatija
Lėtai progresuojanti nugaros smegenų liga, dažniausiai pasireiškianti vyresniems nei 8 metų šunims. Prasideda nuo užpakalinių kojų silpnumo ir pirštų vilkimo. Ligai nustatyti egzistuoja DNR testas, kurį atsakingi veisėjai atlieka tėvams.
Skrandžio išsipūtimas ir užsisukimas
Gyvybei pavojinga būklė, būdinga didelėms giliakrūtėms veislėms. Požymiai: išpūstas pilvas, bandymas vemti be rezultato, nerimas. Tai skubos atvejis — reikia nedelsiant vykti pas veterinarą. Prevencija: du šėrimai per dieną ir ramybė valandą po valgio.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 600–1200 eurų, priklausomai nuo tėvų darbinių rezultatų ir linijos. Skelbimuose be dokumentų kainos prasideda nuo 150 eurų, tačiau tokiais atvejais nežinoma nei tėvų sveikata, nei charakteris — didelės veislės šuniui tai reikšminga rizika.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 600–1200 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Paklusnumo kursas | 100–250 € | Pirmaisiais metais |
| Pašaras | 55–85 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 15–25 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 80–120 eurų per mėnesį. Sąnarių operacija, jei jos prireikia, kainuoja nuo 1000 iki 2500 eurų už vieną sąnarį.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Geras veisėjas pateikia HD ir ED tyrimų rezultatus, žino savo linijų charakterio ypatumus ir klausia, kokiam gyvenimo būdui ieškote šuns. Jis atkalbinės, jei sakysite, kad šuo gyvens vienas kieme arba visą dieną bute be žmogaus.
Įtarimą kelia: atsisakymas rodyti dokumentus, aiškinimas, kad „darbinei linijai tyrimų nereikia”, per anksti atiduodami šuniukai ir kelios skirtingos veislės tame pačiame kieme.
Darbinė ar parodinė linija — kurią rinktis
Perkant šuniuką svarbiausias klausimas veisėjui yra ne spalva, o linija. Darbinės linijos šunys lieknesni, tiesesne nugara, itin aukšto energijos lygio ir stipraus charakterio. Jiems reikia sporto: paklusnumo varžybų, sekimo, apsauginio darbo. Šeimai be tokių ambicijų toks šuo bus per stiprus.
Parodinės linijos aviganiai masyvesni, ramesnio temperamento ir labiau tinka kaip šeimos šuo, nors judėjimo poreikis vis tiek išlieka didelis. Egzistuoja ir juodieji bei ilgaplaukiai aviganiai — tai ne atskiros veislės ir ne retenybė, už kurią reikėtų mokėti priedą.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–9 savaičių. Iš karto verta nuspręsti taisykles ir jų laikytis visai šeimai: ar šuo eis ant sofos, kur miegos, kas jį šeria. Aviganis mokosi žaibiškai ir per savaitę įsimena tai, ką paskui teks metus atmokyti.
Krūvį pirmaisiais mėnesiais reikia riboti. Iki 12–14 mėnesių netinka ilgi bėgimai, laiptai ir šuoliai — sąnariai dar formuojasi. Užtat protinį darbą galima pradėti iš karto: paieškos žaidimai kambaryje, vardo mokymas, ramus šaukimo pratimas.
Socializacija yra svarbiausia investicija. Iki 16 savaitės šuniukas turi pamatyti miestą, girdėti transportą, sutikti įvairaus amžiaus žmonių ir ramių suaugusių šunų. Nesocializuotas aviganis suaugęs tampa įtarus ir reaktyvus, o tai vėliau taisoma su kinologu ir kainuoja daugiau nei prevencija.
Kam ši veislė netinka
Vokiečių aviganis netinka gyvenantiems nedideliame bute be galimybės kasdien skirti dvi valandas judėjimui, pirmą kartą šunį įsigyjantiems žmonėms be pasiryžimo lankyti dresūros, alergiškiems kailiui ir tiems, kurie negali toleruoti nuolatinio šėrimosi. Ieškantiems panašaus protingumo, bet mažesnio šuns, verta pažiūrėti į šeltį; ieškantiems ramesnio didelio šuns — į Berno zenenhundą.
