Čau čau yra bene labiausiai į katę panašus šuo — nepriklausomas, orus, švarus ir nelinkęs įtikti. Liūtiška karčiai primenanti apykaklė ir mėlynai violetinis liežuvis daro jį vienu atpažįstamiausių. Tai veislė patyrusiems šeimininkams: čau čau nesižavi dresūra, sunkiai sutaria su kitais šunimis, o jo vešlus kailis reikalauja daugiausiai priežiūros tarp vidutinių veislių.
Veislės kilmė ir paskirtis
Čau čau yra viena seniausių šunų veislių, kilusi iš šiaurės Kinijos ir Mongolijos. Ji dirbo kaip universalus šuo: saugojo sodybas ir šventyklas, traukė roges, medžiojo, o kai kuriose vietovėse buvo laikoma ir dėl kailio bei mėsos.
Į Europą veislė pateko XVIII–XIX a. su prekybiniais laivais. Pavadinimas kilęs ne iš kinų kalbos — taip anglų jūreiviai vadindavo įvairias iš Rytų atvežtas prekes.
Mėlynai violetinis liežuvis yra veislės ypatybė, būdinga tik jai ir šarpėjui. Kačiukai gimsta rausvais liežuviais, o spalva susiformuoja per pirmuosius kelis mėnesius.
Charakteris ir elgesys
Čau čau ramus, orus ir savarankiškas. Jis prisiriša prie šeimos, bet meilę rodo santūriai: guli tame pačiame kambaryje, o ne ant kelių. Judrumo įvertis 2 iš 5 — tai viena ramiausių vidutinio dydžio veislių.
Svetimų atžvilgiu čau čau santūrus ir nemėgsta, kai jį glosto nepažįstami žmonės. Tai ne agresija, o veislės norma. Lojimas saikingas, bet sargybinis instinktas ryškus.
Dar vienas praktinis bruožas: dėl tiesių užpakalinių kojų čau čau juda šiek tiek sukaustytai, todėl staigūs manevrai ir ilgas bėgimas jam nebūdingi.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 3 iš 5. Su savo šeimos vaikais čau čau kantrus, bet nemėgsta glamonių prieš valią, triukšmo ir kai jį trukdo ilsintis. Su vyresniais, ramiais vaikais sutaria gerai; šeimoms su ikimokyklinukais veislė tinka prasčiau.
Su kitais gyvūnais
Su svetimais tos pačios lyties šunimis konfliktai dažni, todėl ankstyva socializacija būtina. Su namuose augusiais gyvūnais sutaria, jei augo kartu. Grobio instinktas išlikęs, todėl smulkūs gyvūnai lauke gali būti persekiojami.
Kaip pakelia vienatvę
Gerai. Tai viena savarankiškesnių veislių: suaugęs čau čau ramiai išbūna 6–8 valandas, jei buvo išvestas. Jis neseka šeimininko po namus ir vienatvėje nekelia panikos.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Užtenka dviejų 30 minučių pasivaikščiojimų per dieną ramiu tempu. Bėgimas šalia dviračio ir ilgi žygiai netinka — nei sudėjimas, nei kailis tam nepritaikyti.
Karštis yra rimta problema. Su itin tankiu kailiu čau čau perkaista greitai, todėl vasarą vaikščioti reikia ryte ir vakare, o namuose būtina vėsi vieta.
Dresuojamumas 2 iš 5 — vienas žemiausių tarp populiarių veislių. Čau čau supranta komandą, bet nemato priežasties ją vykdyti, o kartojimas jam nuobodus. Griežta jėga duoda priešingą rezultatą: šuo tiesiog nustoja bendradarbiauti.
Svarbiausia yra ankstyva socializacija ir pratinimas prie priežiūros procedūrų. Šaukimo komanda dažnai lieka nepatikima, todėl neaptvertoje vietoje šuo nepaleidžiamas.
Mityba
Čau čau suvartoja mažiau, nei tikimasi pagal dydį, ir retai persivalgo. Vis dėlto antsvoris apkrauna ir taip nelanksčius sąnarius, todėl porcijas verta matuoti. Veislėje pasitaiko maisto alergijų, pasireiškiančių odos niežuliu.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras vidutinių veislių šuniukams |
| 4–8 mėn. | 3 | Ribojamas greitas augimas |
| 8–12 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Svorio kontrolė dėl sąnarių |
Kailio priežiūra
Čia yra pagrindinis veislės reikalavimas. Egzistuoja du kailio tipai: ilgas, su ryškia apykakle, ir trumpas, bet abu yra dvisluoksniai su itin tankia povilna. Šėrimosi ir priežiūros įverčiai maksimalūs — po 5 iš 5.
Ilgaplaukį reikia šukuoti 3–4 kartus per savaitę, o du kartus per metus, kai povilna keičiama, kasdien ir būtinai iki odos. Paviršinis šukavimas neužtenka: po viršutiniu plauku susivėlusi povilna neleidžia odai kvėpuoti ir sukelia uždegimus.
Kirpti čau čau negalima — kailis saugo ir nuo šalčio, ir nuo karščio. Daugelis šeimininkų du kartus per metus veža šunį į kirpyklą profesionaliam povilnos iššukavimui su kompresoriumi.
Būdingos sveikatos problemos
Vokų įsivertimas
Dažniausia veislės problema. Dėl giliai įsodintų akių ir odos raukšlių ant galvos vokai įsiverčia į vidų, o blakstienos dirgina ragena. Požymiai: prisimerkimas, ašarojimas, paraudimas. Sprendžiama korekcine operacija, kurios daliai šunų prireikia dar iki metų.
Klubo ir alkūnės sąnarių displazija
Pasitaiko dažnai dėl sudėjimo ypatumų. Atsakingi veisėjai tikrina tėvus ir pateikia HD bei ED vertinimus. Prevencija — normalus svoris ir ribotas krūvis pirmaisiais metais.
Perkaitimas ir odos problemos
Šiluminis smūgis šiai veislei yra reali rizika: požymiai — greitas paviršutiniškas kvėpavimas, seilėjimasis, svyravimas. Taip pat dažnos odos infekcijos po tankia povilna, ypač jei kailis nešukuojamas iki odos.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 900–1700 eurų. Lietuvoje veislė veisiama nedaug, todėl dažnai tenka laukti vados.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 900–1700 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Kirpyklos priežiūra | 50–90 € | 2–3 kartus per metus |
| Pašaras | 45–70 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 15–25 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 75–115 eurų per mėnesį.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia HD, ED ir akių tyrimų rezultatus bei atvirai kalba apie veislės charakterį. Jei veisėjas tvirtina, kad čau čau lengvai dresuojamas ir draugiškas su visais, jis arba nepažįsta veislės, arba nesako tiesos.
Apžiūrint šuniukus verta atkreipti dėmesį į akis — jos turi būti atviros, be ašarojimo. Šuniukai atiduodami nuo 8–10 savaičių su čipu, vakcinacijos pasu ir dokumentais.
Spalvos ir kailio tipai
Standartas pripažįsta penkias spalvas: raudonai rusvą, juodą, mėlyną, kreminę ir vadinamąją cinamono. Raudonai rusva yra dažniausia ir labiausiai atpažįstama.
Kailio tipų yra du. Ilgaplaukis turi ryškią apykaklę aplink kaklą, dėl kurios veislė ir vadinama liūtiška; jam reikia daugiausiai priežiūros. Trumpaplaukis čau čau turi tą pačią tankią povilną, bet trumpesnį viršutinį plauką, todėl šukuoti reikia šiek tiek rečiau — maždaug du kartus per savaitę.
Charakteriu abu tipai vienodi, o kaina Lietuvoje beveik nesiskiria. Praktinė rekomendacija: jei laiko kailio priežiūrai nedaug, trumpaplaukis variantas yra racionalesnis pasirinkimas, nors ir jis nėra lengvai prižiūrimas šuo.
Priežiūros pratinimas — kodėl tai kritiškai svarbu
Čau čau yra veislė, kurioje priežiūros pratinimas svarbesnis nei bet kokios komandos. Suaugęs 30 kilogramų šuo, kuris nepriprato prie šukavimo, kirpyklos ar veterinaro, tampa problema, kurios neišsprendžia jėga.
Pradėti reikia nuo pirmos dienos namuose ir kasdien po kelias minutes: šukavimas, letenų lietimas, ausų apžiūra, snukio prilaikymas. Kiekviena procedūra turi baigtis skanėstu ir pagyrimu, o ne kova.
Ypač verta pratinti prie džiovintuvo garso ir stalo, ant kurio šuo stovės kirpykloje. Pirmąjį vizitą į kirpyklą geriausia suplanuoti apie 5–6 mėnesius, kol šuo dar nedidelis, ir tegul jis būna trumpas bei be rimtų procedūrų.
Veterinarijos apžiūros taip pat verta praktikuoti namuose: pakelkite lūpą, pažiūrėkite dantis, palieskite pilvą. Čau čau, kuris to nepriprato, pas veterinarą dažnai reikalauja raminamųjų.
Kam ši veislė netinka
Čau čau netinka pirmą kartą šunį įsigyjantiems, ieškantiems paklusnaus ar draugiško su visais šuns, negalintiems skirti kelių valandų per savaitę kailio priežiūrai arba užtikrinti vėsos vasarą. Ieškantiems panašiai oraus, bet lengviau valdomo šuns, verta pažiūrėti į šiba inu; ieškantiems ramaus šeimos šuns su tankiu kailiu — į samojedą.
