Veimaranas yra elegantiškas sidabriškai pilkas medžioklinis šuo, dėl spalvos vadinamas pilkuoju vaiduokliu. Jis protingas, ištvermingas ir itin prisirišęs prie šeimininko. Būtent tas prisirišimas yra pagrindinė veislės problema: veimaranai prasčiausiai iš visų medžioklinių veislių pakelia vienatvę, o atsiskyrimo nerimas juose yra ne išimtis, o norma.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė susiformavo XIX a. pradžioje Veimaro kunigaikštystėje Vokietijoje, kur didikai siekė universalaus medžioklinio šuns. Iš pradžių veimaranai medžiojo stambų žvėrį — elnius ir šernus, vėliau, nykstant tokiai medžioklei, buvo perorientuoti į paukščius.
Ilgą laiką veislė buvo saugoma: šunis įsigyti galėjo tik uždaro klubo nariai. Dėl to veimaranai į kitas šalis pateko palyginti vėlai, tik XX a. viduryje.
Charakteris ir elgesys
Veimaranas energingas, protingas ir nuolat siekiantis kontakto. Jis seka šeimininką iš kambario į kambarį, guli prie kojų ir dalyvauja visose veiklose. Judrumo įvertis 5 iš 5 — tai ištvermės šuo, kuriam reikia realaus krūvio kasdien.
Svetimų atžvilgiu veislė santūri ir budri, todėl socializacija svarbi. Veimaranai taip pat jautrūs tonui: griežtumas juos užgniaužia, o įtampa namuose padidina nerimą.
Praktinis dalykas, kurį verta žinoti: nuobodžiaujantis veimaranas atidaro dureles, lipa ant stalų ir naikina daiktus — jis pakankamai aukštas, kad pasiektų beveik viską.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 4 iš 5. Su savo šeimos vaikais veimaranas žaismingas ir kantrus. Rizika daugiausia fizinė: 25–40 kilogramų energingas šuo bėgdamas gali partrenkti. Iki dvejų metų jis elgiasi kaip paauglys, todėl ramaus elgesio patalpose reikia mokyti nuo šuniukystės.
Su kitais gyvūnais
Su namuose augusiais šunimis sutaria, jei augo kartu. Grobio instinktas stiprus: kates, paukščius ir smulkius gyvūnus veimaranas linkęs persekioti, o tai koreguojama sunkiai. Su svetimais tos pačios lyties šunimis kartais kyla įtampos.
Kaip pakelia vienatvę
Labai prastai — tai silpniausia veislės vieta. Palikta viena visai dienai veimaranas kaukia, graužia duris, naikina baldus arba bando pabėgti. Realus maksimumas — 4–5 valandos gerai pakrautam šuniui. Šeimoms, kur visi dirba iki vakaro, veislė netinka be papildomo sprendimo.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Reikia bent 2 valandų judėjimo per dieną. Tinka bėgimas, plaukiojimas, ilgi žygiai, nosies darbas ir aportavimas su taisyklėmis. Veimaranas yra viena geriausių bėgimo partnerių suaugusiam šuniui nuo 18 mėnesių.
Vien fizinio krūvio neužtenka: protinis darbas šiai veislei ne mažiau svarbus, o kvapų paieška yra paprasčiausias būdas jį duoti kasdien.
Dresuojamumas 4 iš 5. Šuo mokosi greitai už skanėstus ir pagyrimą. Svarbiausios komandos: šaukimas, ramus sveikinimasis ir gulėjimo komanda, padedanti nurimti.
Trumpas kailis be pavilnos reiškia praktinį apribojimą: žiemą Lietuvoje reikia kombinezono, o esant stipriam šalčiui pasivaikščiojimus tenka trumpinti.
Mityba
Aktyviam šuniui reikia kokybiško pašaro, o krūvio dienomis norma didėja. Svarbiausia taisyklė susijusi ne su kiekiu, o su režimu: giliakrūtėms veislėms būdinga skrandžio užsisukimo rizika, todėl šerti reikia du kartus per dieną ir palikti ramybėje valandą po valgio.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras didelių veislių šuniukams |
| 4–6 mėn. | 3 | Ribojami ilgi bėgimai ir šuoliai |
| 6–14 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 14 mėn. | 2 | Ramybė valandą po valgio |
Kailio priežiūra
Kailis labai trumpas, glotnus ir be pavilnos. Šėrimosi įvertis 3 iš 5, priežiūros — 2 iš 5: viena paprasčiausiai prižiūrimų veislių.
Šukuoti pakanka kartą per savaitę gumine pirštine, maudyti kas 2–3 mėnesius. Kabančias ausis apžiūrėti kas savaitę, ypač jei šuo plaukioja. Nagus kirpti kas 4–6 savaites.
Po pasivaikščiojimų laukuose būtina patikrinti dėl erkių — trumpame kailyje jos matomos gerai.
Būdingos sveikatos problemos
Skrandžio išsipūtimas ir užsisukimas
Gyvybei pavojinga būklė, kuriai veimaranai linkę labiau nei dauguma. Požymiai: išpūstas pilvas, bandymas vemti be rezultato, seilėjimasis, nerimas. Tai skubos atvejis, reikalaujantis operacijos per kelias valandas.
Klubo sąnarių displazija
Būdinga didelėms veislėms. Atsakingi veisėjai tikrina tėvus ir pateikia HD vertinimus. Rizika mažinama ribojant krūvį iki 18 mėnesių ir išlaikant normalų svorį.
Atsiskyrimo nerimas
Tai elgesio, o ne fizinė problema, tačiau šioje veislėje ji tokia dažna, kad verta traktuoti kaip sveikatos klausimą. Požymiai: kaukimas, seilėjimasis, daiktų graužimas ir bandymas išlįsti pro duris likus vienam. Sunkiais atvejais reikia kinologo, o kartais ir veterinaro paskirtų vaistų.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 800–1600 eurų. Lietuvoje veislė veisiama nedaug, dažniausiai medžiotojų aplinkoje.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 800–1600 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Kombinezonas žiemai | 40–80 € | Kas 2–3 metus |
| Pašaras | 50–75 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 15–25 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 70–110 eurų per mėnesį.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia HD vertinimus ir klausia apie jūsų gyvenimo būdą. Svarbiausias klausimas, kurį jis turėtų užduoti: kiek laiko šuo liks vienas namuose. Geras veisėjas atkalbinės, jei atsakymas yra aštuonios valandos.
Verta paklausti ir apie liniją: darbinės linijos veimaranai energingesni ir tinka medžiotojams, parodinės — šiek tiek ramesni. Taip pat pasitaiko ilgaplaukė atmaina, kuri yra ta pati veislė, tik su ilgesniu kailiu.
Šuniukai atiduodami nuo 8 savaičių su čipu, vakcinacijos pasu ir dokumentais.
Darbas su atsiskyrimo nerimu
Kadangi tai dažniausia veislės problema, prevenciją reikia pradėti nuo pirmos dienos namuose, o ne tada, kai šuo jau graužia duris.
Pradėkite nuo dviejų minučių: išeikite pro duris, grįžkite ramiai, be sveikinimosi ceremonijų, ir laiką ilginkite palaipsniui iki valandos, tada iki dviejų. Svarbiausia, kad grįžimas ir išėjimas būtų neutralūs įvykiai, o ne emocinė scena.
Padeda ir kiti dalykai: rimtas krūvis prieš paliekant šunį vieną, narvelis ar aptverta vieta, kurioje šuo jaučiasi saugiai, maisto dėlionė išėjimo momentu ir foninis radijas.
Jei nerimas jau susiformavęs — šuo seilėja, kaukia arba naikina daiktus kiekvieną kartą — savarankiškai jo išspręsti dažniausiai nepavyksta. Tada reikia kinologo, o sunkiais atvejais veterinaras skiria vaistus, kurie palengvina mokymo procesą.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–9 savaičių. Paruoškite gulimą vietą ten, kur vyksta šeimos gyvenimas, ir iš karto pradėkite mokyti likti vienam.
Krūvį pirmaisiais mėnesiais ribokite: jokių ilgų bėgimų iki 14–18 mėnesių. Protinį darbą galima pradėti nedelsiant — kvapų paieška kambaryje pavargina šuniuką saugiai.
Socializuokite iki 16 savaitės, o jei šuniukas atvyksta šaltuoju metų laiku, pratinkite prie kombinezono.
Spalva ir ilgaplaukė atmaina
Veimaranai garsėja sidabriškai pilka spalva, dėl kurios vadinami pilkaisiais vaiduokliais. Standartas leidžia atspalvius nuo sidabrinio iki šerno pilkumo, o akys jauniems šunims būna žydros, vėliau tampa gintarinės.
Mažiau žinoma, kad egzistuoja ir ilgaplaukė atmaina — ta pati veislė su ilgesniu, šilkiniu kailiu ir plunksnomis ant kojų bei uodegos. Ji rečiau sutinkama, geriau toleruoja šaltį ir reikalauja šiek tiek daugiau šukavimo.
Charakteriu abi atmainos vienodos, o kaina Lietuvoje panaši. Jei nerimaujate dėl žiemos, ilgaplaukis variantas yra praktiškesnis, nors ir jam esant stipriam šalčiui pasivaikščiojimus tenka trumpinti.
Skelbimuose kartais siūlomi mėlyni veimaranai. Dalyje organizacijų ši spalva nepripažįstama, todėl parodose tokie šunys nevertinami, nors sveikatai spalva įtakos neturi.
Kam ši veislė netinka
Veimaranas netinka tiems, kurie ilgas dienas praleidžia ne namuose, gyvena bute be galimybės skirti dvi valandas judėjimui, laiko kates arba ieško savarankiško šuns. Ieškantiems panašaus medžioklinio charakterio, geriau pakeliančio vienatvę, verta pažiūrėti į labradorą; ieškantiems tokio pat aktyvumo su švelnesniu būdu — į vengrų vižlą.
