Samojedas yra vienas draugiškiausių šiaurietiškų šunų — jo pakelti lūpų kampučiai net turi atskirą pavadinimą, samojedo šypsena. Priešingai nei haskis, samojedas orientuotas į žmogų ir puikiai tinka šeimai. Tačiau baltas vešlus kailis reiškia priežiūrą, kurios daugelis neįvertina: tai viena labiausiai besišeriančių veislių pasaulyje.
Veislės kilmė ir paskirtis
Samojedai kilę iš šiaurės Sibiro, kur samodų gentys juos naudojo šiaurės elnių ganymui, rogėms traukti ir šildymuisi. Šunys gyveno palapinėse kartu su šeima, o naktį miegodavo tarp žmonių — būtent iš to kyla veislės prieraišumas ir visiškas agresijos nebuvimas.
Tai svarbus skirtumas nuo haskio. Haskis dirbo rogėse ir buvo laikomas atskirai, samojedas gyveno šeimoje. Todėl šiandien samojedas kur kas labiau orientuotas į žmogų, geriau mokosi ir mažiau linkęs bėgti.
Charakteris ir elgesys
Samojedas draugiškas, socialus ir nuolat gerai nusiteikęs. Jis beveik nemoka būti piktas, todėl sargybai netinka visiškai — svetimą pasitiks džiaugsmingai. Judrumo įvertis 4 iš 5: šuniui reikia realaus krūvio, nors jis ramesnis už haskį.
Pagrindinė elgesio ypatybė yra balsas. Samojedai kalbūs: jie loja, staugia ir skleidžia įvairius garsus, ypač kai nuobodžiauja arba nori dėmesio. Daugiabutyje tai gali tapti problema, jei šuo paliekamas vienas be krūvio.
Su vaikais
Viena geriausių šiaurietiškų veislių šeimai — vaikams tinkamumo įvertis 5 iš 5. Samojedas kantrus, švelnus ir mėgsta žaisti. Rizika beveik vien fizinė: 16–30 kilogramų energingas šuo bėgdamas gali partrenkti mažą vaiką.
Su kitais gyvūnais
Su kitais šunimis sutaria gerai. Su katėmis susigyvena dažniau nei haskiai, bet ganymo ir medžioklinis instinktas išlikęs, todėl smulkių gyvūnų geriau nelaikyti kartu be priežiūros. Vištas ir paukščius samojedas gali bandyti ganyti.
Kaip pakelia vienatvę
Prastai. Veislė tūkstančius metų gyveno kartu su žmonėmis, todėl vienatvę pakelia sunkiai. Paliktas vienas ilgesniam laikui samojedas staugia, kasa ir niokoja. Realus maksimumas — 4–6 valandos gerai pakrautam šuniui.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Reikia bent 1,5–2 valandų judėjimo per dieną. Tinka ilgi žygiai, bėgimas šalia dviračio suaugusiam šuniui, rogučių ar paspirtuko traukimas žiemą. Vasarą krūvį būtina perkelti į rytą ir vakarą — su tokiu kailiu samojedas perkaista greitai.
Dresuojamumas 3 iš 5 — vidutinis, bet gerokai geresnis nei haskio. Samojedas nori bendradarbiauti, tačiau lengvai nuobodžiauja, todėl pamokos turi būti trumpos ir įvairios. Šaukimo komandą įmanoma išmokyti patikimai, nors instinktas tyrinėti išlieka.
Kiemo tvora turi būti tvirta ir įgilinta: samojedai kasa, nors bėgti linkę mažiau nei haskiai.
Mityba
Kaip ir kitoms šiaurietiškoms veislėms, samojedui reikia mažiau maisto, nei tikimasi pagal dydį. Antsvorio rizika vidutinė. Veislėje pasitaiko jautrus virškinimas, todėl pašarą keisti reikia palaipsniui per 7–10 dienų.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras vidutinių veislių šuniukams |
| 4–6 mėn. | 3 | Ribojamas šuolių ir laiptų krūvis |
| 6–12 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Norma derinama prie krūvio ir sezono |
Kailio priežiūra
Čia yra pagrindinis veislės reikalavimas. Kailis dvisluoksnis, ilgas, su itin tankiu pavilnu — šėrimosi ir priežiūros įverčiai maksimalūs, po 5 iš 5. Du kartus per metus samojedas keičia pavilną visiškai, ir tuo metu iš vieno šuns iššukuojama kailio tiek, kad juo būtų galima pripildyti maišą.
Šukuoti reikia 3–4 kartus per savaitę, šėrimosi sezono metu kasdien, būtinai iki pat odos. Paviršinis šukavimas neužtenka: po viršutiniu plauku susivėlęs pavilnas sukelia odos uždegimus, o jį iššukuoti vėliau būna neįmanoma — tenka kirpti.
Kirpti samojedo negalima. Baltas kailis, priešingai nei atrodo, savaime išsivalo išdžiūvęs, todėl maudyti pakanka kas 2–3 mėnesius. Po maudynių būtina visiškai išdžiovinti — drėgnas pavilnas džiūsta lėtai ir sukelia odos problemas.
Būdingos sveikatos problemos
Samojedo paveldima glomerulopatija
Veislei specifinė inkstų liga, perduodama genetiškai. Pasireiškia dažniausiai jauniems patinams: padidėjęs gėrimas, dažnas šlapinimasis, svorio kritimas. Nustatoma DNR testu, kurį atsakingi veisėjai atlieka tėvams — tai vienas svarbiausių klausimų veisėjui.
Klubo sąnarių displazija
Dažna vidutinėse ir didelėse veislėse. Tėvų HD vertinimai būtini. Rizika mažinama ribojant krūvį pirmaisiais metais ir išlaikant normalų svorį.
Akių ligos ir diabetas
Veislėje pasitaiko progresuojanti tinklainės atrofija bei katarakta, taip pat cukrinis diabetas dažniau nei vidutiniškai. Diabeto požymiai — padidėjęs gėrimas, svorio kritimas esant geram apetitui — reikalauja kraujo tyrimo.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 900–1800 eurų. Lietuvoje samojedai veisiami nedaug, todėl dažnai tenka palaukti vados.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 900–1800 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Kirpyklos priežiūra šėrimosi metu | 50–90 € | 2 kartus per metus |
| Pašaras | 50–75 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 15–25 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 80–125 eurus per mėnesį. Dalis šeimininkų du kartus per metus veža šunį į kirpyklą iššukuoti pavilnos — tai ne kirpimas, o profesionalus išdžiovinimas su kompresoriumi.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia HD, akių ir inkstų ligos DNR testų rezultatus. Pastarasis klausimas šioje veislėje yra svarbiausias — paveldima glomerulopatija yra sunki liga, kurios galima išvengti tik tinkamai parinkus tėvus.
Veisėjas taip pat turėtų atvirai kalbėti apie kailio priežiūrą ir klausti, ar suprantate, kiek laiko jai reikės. Įtarimą kelia teiginiai, kad samojedas „beveik nesišeria” arba kad jį galima nukirpti vasarą.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–10 savaičių. Iš karto įsigykite tinkamas šukas su ilgais metaliniais dantukais ir pradėkite šukuoti kasdien po kelias minutes, net jei kailis dar trumpas. Šuo, kuris šukavimo neišmoko šuniukystėje, suaugęs priešinsis, o praleisti priežiūros šioje veislėje neįmanoma.
Krūvį pirmaisiais mėnesiais reikia riboti — jokių ilgų bėgimų ir traukimo pratimų iki 12–14 mėnesių. Nuo pirmos dienos verta dirbti su balsu: mokyti ramybės komandos ir nereaguoti į lojimą dėmesiu, nes dėmesys jį sustiprina.
Socializuokite iki 16 savaitės. Samojedai draugiški nuo prigimties, todėl šis etapas paprastas, bet svarbus pratinant prie miesto garsų ir kitų šunų.
Baltas kailis mieste — ką reikia žinoti
Dažnas klausimas prieš perkant: ar baltas šuo mieste nebus nuolat purvinas. Atsakymas nustebina — samojedo kailis turi savybę atstumti purvą, o išdžiūvęs molis ar smėlis tiesiog iškrenta pats. Po pasivaikščiojimo rudenį pakanka palaukti, kol šuo išdžius, ir pašukuoti.
Realios problemos yra kitos. Pirma, druska ir reagentai žiemą: jie erzina letenų pagalvėles, todėl po pasivaikščiojimo mieste letenas reikia nuplauti arba naudoti apsauginį vašką. Antra, ašarų dėmės ir kailio pageltimas apie snukį, ypač jei šuo geria iš metalinio dubenėlio.
Vasarą būtina turėti vėsią vietą. Samojedas su tokiu kailiu pakelia šaltį iki žemiausių Lietuvos temperatūrų, bet jau prie 22–24 laipsnių šilumos jam sunku. Kondicionierius arba bent vėsus, pavėsingas kambarys tampa būtinybe, o ne patogumu.
Samojedas ar haskis
Šios dvi veislės dažnai painiojamos, nors skirtumai praktiniai. Samojedas labiau orientuotas į žmogų, geriau dresuojamas ir mažiau linkęs bėgti — jo šaukimo komandą įmanoma išmokyti patikimai. Haskis savarankiškesnis ir greitesnis.
Kailio požiūriu samojedas reikalauja daugiau darbo: ilgesnis, baltas ir tankesnis kailis reiškia šukavimą 3–4 kartus per savaitę, o haskiui pakanka kartą ar du. Su vaikais abi veislės sutaria gerai, bet šeimai, ieškančiai pirmojo šiaurietiško šuns, samojedas yra saugesnis pasirinkimas.
Kam ši veislė netinka
Samojedas netinka tiems, kurie negali skirti kelių valandų per savaitę kailio priežiūrai, gyvena be vėsios vietos vasarą, ilgas dienas praleidžia ne namuose arba ieško sargo. Ieškantiems panašaus dydžio šiaurietiško šuns su mažesne priežiūra, verta pažiūrėti į sibiro haskį; ieškantiems ramesnio šeimos šuns — į auksaspalvį retriverį.
