Jorkšyro terjeras yra viena populiariausių mažų veislių Lietuvoje ir vienas nedaugelio šunų, kurio kailis praktiškai nesišeria. Būtent dėl to jorkus dažnai renkasi žmonės, turintys alergiją ar nenorintys plaukų ant baldų. Tačiau nesišeriantis kailis reiškia kitą dalyką: jį reikia prižiūrėti kaip žmogaus plaukus, o kirpimo išlaidos tampa nuolatine biudžeto eilute.
Veislės kilmė ir paskirtis
Jorkšyro terjerai atsirado XIX a. viduryje Anglijos šiaurėje, pramoninėse Jorkšyro ir Lankašyro grafystėse. Į darbą atvykę škotų audėjai atsivežė mažus terjerus, kurie tekstilės fabrikuose ir kasyklose gaudė žiurkes. Tai buvo darbinis šuo neturtingų darbininkų aplinkoje, o ne aristokratų numylėtinis.
Kompanioninio šuns statusą veislė įgijo tik XX amžiuje, kai buvo sumažinta ir išgryninta. Vis dėlto terjero prigimtis niekur nedingo: jorkas išlieka drąsus, judrus ir linkęs medžioti — tai paaiškina, kodėl jis loja į kiekvieną garsą ir vejasi kates lauke.
Charakteris ir elgesys
Jorkas turi didelio šuns charakterį mažame kūne. Jis savimi pasitikintis, smalsus ir prisirišęs prie savo žmogaus. Judrumo įvertis 3 iš 5: namuose jam pakanka žaidimų, bet lauke jorkas noriai vaikšto ir tyrinėja.
Pagrindinė elgesio problema — lojimas. Terjeras reaguoja į liftą, laiptinės duris, praeivius pro langą. Tai koreguojama dresūra, bet reikia pradėti nuo šuniuko amžiaus, o ne tada, kai kaimynai jau skundžiasi. Antra dažna klaida — nešiojimas ant rankų. Jorkas, kuris niekada nevaikšto pats, tampa nervingas ir ima kandžiotis iš baimės.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 3 iš 5, ir tai sąžininga. Jorkas nėra agresyvus, bet sveria vos 2–3,5 kilogramo ir yra fiziškai trapus: nukritęs nuo rankų ar sofos gali susilaužyti koją. Šeimoms su ikimokyklinio amžiaus vaikais veislė tinka prastai. Su vyresniais, mokančiais elgtis ramiai, jorkas sutaria puikiai.
Su kitais gyvūnais
Su namuose gyvenančiomis katėmis dažniausiai susitaria, ypač jei augo kartu. Su svetimais dideliais šunimis jorkas elgiasi drąsiau, nei leidžia dydis — tai reali rizika, todėl mieste geriau vedžioti su pavadėliu. Graužikų ir paukščių šalia laikyti nerekomenduojama: medžioklinis instinktas veislėje išlikęs.
Kaip pakelia vienatvę
Vidutiniškai. Jorkas prisirišęs, bet savarankiškesnis nei kompanioninės veislės, tokios kaip mopsas. Suaugęs šuo gali likti vienas 5–6 valandas, jei turi žaislų ir prieš tai buvo išvestas. Ilgesnę vienatvę dažnai lydi lojimas, kuris daugiabutyje virsta problema.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Užtenka dviejų 20–30 minučių pasivaikščiojimų per dieną. Jorkas mielai eina ir ilgiau, o ištvermės turi daugiau, nei atrodo iš išvaizdos. Žiemą reikia kombinezono: kailis neturi pavilnos, todėl šuo greitai peršąla.
Dresuojamumas 3 iš 5. Jorkas supranta greitai, bet yra užsispyręs ir dažnai nemato reikalo klausyti. Svarbiausios komandos: lojimo nutraukimas, šaukimas ir ramus elgesys svečių akivaizdoje. Tualeto įpročiai formuojasi lėčiau nei didelėse veislėse — mažas šlapimo pūslės tūris reiškia dažnesnius išvedimus.
Mityba
Jorkams būdinga hipoglikemija — cukraus kiekio kraujyje kritimas, ypač šuniukams iki 4 mėnesių. Todėl mažus šuniukus reikia šerti dažnai, o ilgos pertraukos tarp šėrimų netinka. Suaugusiam šuniui pakanka dviejų šėrimų.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4–5 | Ilgos pertraukos pavojingos dėl hipoglikemijos |
| 4–8 mėn. | 3–4 | Pašaras mažų veislių šuniukams, smulkūs grūdeliai |
| 8–12 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Porcija sveriama — jorkui užtenka labai mažai |
Dantų sveikatai svarbu, kad racione būtų kietas sausas pašaras. Minkštas maistas mažose veislėse greitina dantų akmenų susidarymą.
Kailio priežiūra
Kailio struktūra panaši į žmogaus plaukus: nesišeria, bet auga nuolat. Šėrimosi įvertis 1 iš 5, o priežiūros — 4 iš 5. Kailį reikia šukuoti kas 1–2 dienas, kitaip jis susivelia į kuokštus, kuriuos vėliau tenka iškirpti.
Kirpimas kirpykloje reikalingas kas 6–8 savaites ir Lietuvoje kainuoja apie 25–45 eurus. Dauguma šeimininkų renkasi trumpą, vadinamąjį šuniuko kirpimą — jis kur kas praktiškesnis už standartinį ilgą kailį, kurį realiai išlaiko tik parodiniai šunys. Maudyti reikia kas 3–4 savaites, po to būtinai išdžiovinti.
Būdingos sveikatos problemos
Girnelės išnirimas
Dažniausia mažų veislių ortopedinė problema. Šuo staiga pakelia užpakalinę koją, kelis žingsnius šokuoja ir vėl eina normaliai. Lengvi atvejai valdomi svorio kontrole ir vengiant šuolių nuo baldų, sunkesniems reikia operacijos, kainuojančios apie 500–900 eurų.
Trachėjos kolapsas
Trachėjos žiedai susilpnėja ir susiaurėja, atsiranda sausas kosulys, primenantis žąsies gagenimą. Būtent dėl to jorkus reikia vedžioti su petnešomis, o ne su antkakliu — spaudimas ant kaklo problemą blogina.
Dantų akmenys ir dantenų ligos
Dėl mažo žandikaulio dantys auga tankiai, todėl apnašos kaupiasi greitai. Dantis reikia valyti šunims skirta pasta bent kelis kartus per savaitę. Profesionalus valymas su narkoze kainuoja apie 120–250 eurų ir daugumai jorkų prireikia kas 1–2 metus.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 500–1000 eurų. Atskirai verta paminėti vadinamuosius mini arba kišeninius jorkus, siūlomus brangiau: tai ne atskira veislė, o per maži šunys, kurių sveikatos rizika didesnė. Standartas numato 2–3,5 kilogramo svorį, ir mažesnis nėra geriau.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 500–1000 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Kirpimas kirpykloje | 25–45 € | Kas 6–8 savaites |
| Pašaras | 15–25 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 10–18 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 45–75 eurus per mėnesį. Maistui jorkas suėda mažai, tačiau kirpimas ir dantų priežiūra atsveria šį skirtumą.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas rodo motiną, neatiduoda šuniuko anksčiau nei 10–12 savaičių (mažoms veislėms tai svarbiau nei didelėms) ir kalba apie girnelių bei dantų problemas. Šuniukas turi būti čipuotas, vakcinuotas ir su kilmės dokumentais.
Įtarimą kelia reklama apie „kišeninius” ar „mini” šuniukus, spaudimas apsispręsti greitai ir atsisakymas parodyti namų sąlygas. Taip pat verta pasidomėti tėvų girnelių įvertinimu.
Spalva ir kaip ji keičiasi
Jorkšyro terjerai gimsta juodi su rusvomis žymėmis, o galutinė spalva susiformuoja tik iki 2–3 metų. Suaugusio šuns kailis tampa plieno pilkumo su auksinėmis galvos ir kojų žymėmis. Tai reiškia, kad perkant šuniuką galutinės spalvos numatyti neįmanoma, o veisėjo pažadai apie „ypač šviesų” ar „ypač auksinį” šunį yra rinkodara.
Pasitaiko ir vadinamųjų biewer arba šokoladinių jorkų, siūlomų brangiau. Tai atskiros linijos arba spalvos, veislės standarte nepripažįstamos, todėl priedas už jas pagrindo neturi.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Mažų veislių šuniukai atiduodami vėliau nei didelių — nuo 10–12 savaičių. Ankstesnis atskyrimas nuo motinos jorkams pavojingas dėl hipoglikemijos rizikos, todėl veisėjo skubėjimas yra blogas ženklas.
Namuose iš anksto paruoškite šiltą gulimą vietą be skersvėjo, tualeto vietą su pagalvėle ir tokį patį pašarą, kokį šuniukas gavo veislyne. Pirmąsias savaites šerti reikia 4–5 kartus per dieną, nedarant ilgų pertraukų. Jei šuniukas tampa mieguistas, netvirtai stovi ar dreba, tai gali būti cukraus kritimas — tokiu atveju ant dantenų patepamas gliukozės gelis ir skambinama veterinarui.
Nuo pirmų dienų pratinkite prie šukavimo ir nagų kirpimo. Jorkas, kuris to neišmoko šuniukystėje, kirpykloje priešinsis visą gyvenimą, o priežiūros praleisti negalima. Tuo pačiu metu verta pradėti pratinti prie petnešų — antkaklis šiai veislei netinka dėl trachėjos kolapso rizikos.
Kam ši veislė netinka
Jorkšyro terjeras netinka šeimoms su mažais vaikais, žmonėms, kurie negali kas 6–8 savaites nuvežti šuns į kirpyklą, ir tiems, kuriems lojimas daugiabutyje yra problema. Ieškantiems panašaus dydžio, bet paprastesnės priežiūros šuns, verta pažiūrėti į čihuahua trumpaplaukę atmainą; ieškantiems nesišeriančio, bet ramesnio šuns — į bišoną frizė.
