Šiba inu dažnai vadinamas katės būdo šunimi, ir palyginimas tikslus: jis švarus, tylus namuose, savarankiškas ir nerodo nuolatinio poreikio įtikti. Kompaktiškas dydis daro veislę tinkamą butui. Tačiau ta pati savarankiška prigimtis reiškia, kad šiba beveik nepatikimai vykdo šaukimo komandą, o dresūra reikalauja kantrybės, kurios pirmą šunį įsigyjantis žmogus dažnai neturi.
Veislės kilmė ir paskirtis
Šiba inu yra seniausia ir mažiausia iš šešių japoniškų šunų veislių. Kalnuotose Japonijos vietovėse jis medžiojo paukščius ir smulkius žvėris, dirbdamas tankioje augalijoje savarankiškai, be nuolatinio kontakto su medžiotoju.
Po Antrojo pasaulinio karo veislė buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos — ją atkūrė sujungus tris išlikusias linijas iš skirtingų Japonijos regionų. Šiandien šiba yra populiariausias kompanioninis šuo Japonijoje, o Europoje jo paklausa sparčiai augo pastarąjį dešimtmetį.
Charakteris ir elgesys
Šiba inu orus, budrus ir nepriklausomas. Jis prisiriša prie šeimos, bet meilę rodo santūriai, o ne entuziastingai. Svetimų atžvilgiu lieka atokus. Judrumo įvertis 4 iš 5: šuniui reikia realaus judėjimo, nors namuose jis dažniausiai ramus.
Veislė garsėja stipriu charakteriu. Šiba turi nuomonę apie tai, ką norite, kad jis darytų, ir dažnai su ja nesutinka. Taip pat būdingas vadinamasis šiba riksmas — aukštas, veriantis garsas, kurį šuo skleidžia nepatikusioje situacijoje, pavyzdžiui, pas veterinarą ar maudomas.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 3 iš 5. Šiba nėra agresyvus, bet nemėgsta, kai jį spaudžia, glamonėja prieš valią ar trukdo ilsėtis. Su vyresniais, ramiais vaikais sutaria gerai, tačiau šeimoms su ikimokyklinukais veislė tinka vidutiniškai. Vaikus būtina išmokyti gerbti šuns asmeninę erdvę.
Su kitais gyvūnais
Su kitais šunimis, ypač tos pačios lyties, gali kilti konfliktų — šiba nelinkęs nusileisti. Su katėmis namuose sugyvena, jei augo kartu. Smulkūs gyvūnai netinka: medžioklinis instinktas stiprus, o lauke šiba persekioja voveres ir paukščius neatsižvelgdamas į šeimininko komandas.
Kaip pakelia vienatvę
Geriau nei dauguma veislių. Savarankiška prigimtis čia yra privalumas — suaugęs šiba ramiai išbūna 6–8 valandas, jei buvo išvestas ir turi ką veikti. Jis neseka šeimininko po namus ir nekenčia vienatvės taip, kaip kompanioninės veislės.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Reikia dviejų 30–45 minučių pasivaikščiojimų per dieną. Šiba ištvermingas ir mielai eina ilgiau, ypač miške ar kalvotoje vietovėje.
Dresuojamumas 2 iš 5 — vienas žemiausių tarp populiarių veislių. Šiba supranta komandą iš karto, bet sprendžia, ar ją vykdyti. Šaukimo komanda dažnai lieka nepatikima visą gyvenimą, todėl neaptvertoje vietoje šuo nepaleidžiamas. Tai ne dresūros trūkumas, o veislės prigimtis, apie kurią atsakingi veisėjai įspėja iš karto.
Veikia skanėstai ir trumpos pamokos. Griežtumas ir prievarta duoda priešingą rezultatą: šiba užsispiria arba pradeda vengti kontakto. Svarbiausia išmokyti ramaus vaikščiojimo su pavadėliu ir elgesio pas veterinarą.
Mityba
Šiba inu suvartoja nedaug ir retai persivalgo — tai viena iš nedaugelio veislių, kuri dažnai pati nustoja ėsti pasisotinusi. Antsvorio rizika maža, bet veislėje pasitaiko maisto alergijų, pasireiškiančių odos niežuliu.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras mažų ar vidutinių veislių šuniukams |
| 4–8 mėn. | 3 | Stebima odos reakcija į pašarą |
| 8–12 mėn. | 2 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Šuo dažnai pats reguliuoja kiekį |
Kailio priežiūra
Kailis dvisluoksnis, trumpas ir kietas, su tankiu pavilnu. Šėrimosi įvertis maksimalus — 5 iš 5. Nepaisant trumpo kailio, du kartus per metus šiba keičia pavilną taip intensyviai, kad plaukai renkami kupetomis. Tuo metu šukuoti reikia kasdien, likusiu metu — kartą per savaitę.
Šiba yra vienas švariausių šunų: jis laižosi kaip katė, beveik neturi šuns kvapo ir vengia purvo. Maudyti pakanka kelis kartus per metus. Kirpti negalima. Nagus kirpti kas 4–6 savaites, dantis valyti kelis kartus per savaitę.
Būdingos sveikatos problemos
Girnelės išnirimas
Dažniausia veislės ortopedinė problema. Šuo staiga pakelia užpakalinę koją, kelis žingsnius šokuoja ir vėl eina normaliai. Lengvi atvejai valdomi svorio kontrole, sunkesniems reikia operacijos, kainuojančios apie 500–900 eurų.
Alergijos ir atopinis dermatitas
Veislėje dažnos odos alergijos: kasymasis, paraudusi oda tarp pirštų, pasikartojantys ausų uždegimai. Valdoma pašaro keitimu ir gydymu, bet dažniausiai visą gyvenimą.
Akių ligos
Pasitaiko progresuojanti tinklainės atrofija ir glaukoma. PRA nustatoma DNR testu, kurį atsakingi veisėjai atlieka tėvams. Glaukomos požymiai — paraudusi, patinusi akis ir skausmas — reikalauja skubaus veterinaro vizito.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 900–1800 eurų. Kaina aukšta dėl ribotos pasiūlos: Lietuvoje šiba veisiamas nedaug, todėl dalis pirkėjų kreipiasi į veislynus Lenkijoje ar Vokietijoje.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 900–1800 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 150–300 € | Vieną kartą |
| Pašaras | 25–40 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 12–20 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 55–90 eurų per mėnesį — nedaug, nes šuo nedidelis, o kailio priežiūros beveik nereikia.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia girnelių ir akių tyrimų rezultatus ir, kas svarbiausia šiai veislei, sąžiningai įspėja apie charakterį. Jei veisėjas tvirtina, kad šiba lengvai dresuojamas ir patikimai grįžta šaukiamas, jis arba nepažįsta veislės, arba nesako tiesos.
Įtarimą kelia ir mišrūnai, parduodami kaip šiba. Veislė populiari internete, todėl skelbimuose pasitaiko panašios išvaizdos šunų be dokumentų. Kilmės dokumentai čia yra vienintelis patikimas įrodymas.
Spalvos
Standartas pripažįsta tris spalvas: raudonąją, juodai rusvą ir sezaminę. Visos jos turi turėti vadinamąjį urajiro — šviesias žymes ant snukio, krūtinės, pilvo ir kojų vidinės pusės.
Pasitaiko ir kreminių šibų. Ši spalva veislės standarte nepripažįstama, nes ant balto kailio urajiro žymių nesimato, todėl parodose tokie šunys nevertinami. Sveikatai spalva įtakos neturi, tačiau priedas už kreminį šuniuką kaip už retenybę pagrindo neturi.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–10 savaičių. Namuose iš karto nustatykite taisykles: šiba greitai supranta, kur riba, ir tiksliai tiek, kiek leidžiama, jos ir laikysis.
Socializacija iki 16 savaitės šiai veislei ypač svarbi. Šiba iš prigimties santūrus, todėl nesocializuotas suaugęs šuo tampa įtarus ir sunkiai valdomas viešumoje. Šuniuką reikia vesti į miestą, leisti sutikti ramių šunų ir įvairių žmonių.
Atskirai verta pratinti prie priežiūros procedūrų: nagų kirpimo, šukavimo, letenų valymo ir veterinaro apžiūros. Šiba, kuris šių dalykų nepriprato šuniukystėje, suaugęs priešinsis garsiai ir atkakliai.
Pavadėlį naudokite nuo pirmos dienos ir nekurkite iliuzijų, kad vėliau bus galima be jo. Šiba pabėga tyliai ir greitai, o pabėgęs paprastai negrįžta pats.
Šiba riksmas ir kitos veislės ypatybės
Naujiems šeimininkams dažnai netikėtas vadinamasis šiba riksmas — itin aukštas, veriantis garsas, kurį šuo skleidžia nepatikusioje situacijoje. Dažniausiai jis pasigirsta pas veterinarą, kerpant nagus, maudant arba bandant nešti šunį prieš jo valią. Garsas skamba taip, tarsi šuniui būtų daroma didelė skriauda, nors realiai jis tiesiog nepatenkintas.
Kita ypatybė — polinkis vengti purvo ir balų. Šiba apeis purvyną, o po pasivaikščiojimo lietuje pats išsilaižys. Namuose jis beveik neturi šuns kvapo, o tualeto įpročius formuoja greičiau nei dauguma mažų veislių.
Trečia detalė, apie kurią verta žinoti: šiba nemėgsta, kai jį imama ant rankų netikėtai. Pratinti prie kėlimo reikia nuo šuniukystės, kasdien po kelias sekundes, su skanėstu — kitaip kiekvienas veterinaro vizitas taps kova.
Kam ši veislė netinka
Šiba inu netinka ieškantiems paklusnaus šuns, kurį galima paleisti nuo pavadėlio, pirmą kartą šunį įsigyjantiems be kantrybės, šeimoms su labai mažais vaikais ir tiems, kuriems kailis namuose yra problema. Ieškantiems panašaus dydžio, bet paklusnesnio šuns, verta pažiūrėti į bostono terjerą; ieškantiems savarankiško, bet lengviau valdomo — į taksą.
