Miniatiūrinis šnauceris — mažas šuo su didelio šuns charakteriu. Barzdotas, antakiuotas ir visada budrus, jis Lietuvoje jau daugelį metų yra tarp populiariausių mažų veislių. Daugelis jį renkasi dėl to, kad beveik nesišeria ir puikiai prisitaiko bute, tačiau tai nėra dekoratyvinis sofos šuo: šnauceriui reikia veiklos, aiškių taisyklių ir reguliaraus kirpimo.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė susiformavo XIX a. pabaigoje Vokietijoje, kai vidutinis šnauceris buvo kryžminamas su mažesniais šunimis, greičiausiai su afenpinčeriais ir pudeliais. Tikslas buvo praktiškas — gauti mažą, bet drąsų šunį, kuris ūkiuose ir arklidėse gaudytų žiurkes bei saugotų kiemą. Pirmasis veislės atstovas užregistruotas 1888 m.
Pavadinimas kilęs iš vokiško žodžio „Schnauze“ — snukis. Būdinga barzda ir ūsai buvo ne puošmena: tankus šiurkštus kailis apsaugodavo nuo graužikų įkandimų. Šiandien šnauceriai beveik nebedirba ūkiuose, bet medžioklės instinktas ir budrumas liko.
Charakteris ir elgesys
Miniatiūrinis šnauceris — energingas, smalsus ir labai prisirišęs prie savo žmonių. Jis nori dalyvauti visur: sekioja po namus, tikrina kiekvieną maišelį ir pirmas praneša, kad kažkas prie durų. Šis budrumas — ir privalumas, ir iššūkis: be auklėjimo šnauceris gali loti į kiekvieną garsą laiptinėje.
Tai protingas šuo, kuris greitai supranta, ką gali sau leisti. Jei šeimininkas nenuoseklus, šnauceris mielai perima iniciatyvą. Kita vertus, jis nėra užsispyręs kaip terjerai — su pozityvia motyvacija mokosi greitai ir noriai.
Su vaikais
Šnauceris yra tvirtesnis už daugelį mažų veislių, todėl geriau toleruoja vaikų žaidimus nei, pavyzdžiui, čihuahua ar Jorkšyro terjeras. Jis mėgsta gaudynes ir kamuoliuko mėtymą. Vis dėlto su mažais vaikais žaidimus reikia prižiūrėti — šuo nemėgsta, kai jį tampo už barzdos ar uodegos, ir gali perspėjamai suurgzti.
Su kitais gyvūnais
Su kitais šunimis paprastai sutaria, ypač jei buvo socializuotas šuniuko amžiuje. Su katėmis gali gyventi kartu, jei užaugo su jomis. Su graužikais — žiurkėnais, jūrų kiaulytėmis, dekoratyvinėmis žiurkėmis — rizika didelė: šnauceris buvo veisiamas būtent jų medžioti.
Kaip pakelia vienatvę
Šnauceris prastai pakelia ilgą vienatvę. 4–6 valandas suaugęs, gerai išvedžiotas šuo dažniausiai ištveria, bet ilgiau paliktas gali loti, kaukti ar graužti daiktus. Jei visa šeima dirba po 9–10 valandų, verta pagalvoti apie šunų vedžiotoją arba dienos priežiūrą.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Nors mažas, šnauceris nėra sėslus. Jam reikia bent valandos aktyvaus judėjimo per dieną: dviejų ilgesnių pasivaikščiojimų ir žaidimų. Puikiai tinka paieškos žaidimai, agility ar nosies darbas — protinis krūvis šiam šuniui ne mažiau svarbus nei fizinis.
Dresūra sekasi gerai, jei pratybos trumpos ir įvairios. Pirmiausia verta išmokyti „sėdėk“, „pas mane“ ir „tylos“. Šaukimas ir bausmės su šnauceriu neveikia — jis tampa nervingas arba ignoruoja. Kadangi veislė linkusi vytis judančius objektus, be pavadžio prie gatvių vedžioti nerekomenduojama.
Mityba
Miniatiūriniai šnauceriai linkę į antsvorį ir pankreatitą, todėl riebaus maisto, kaulų su mėsa ir stalo likučių reikėtų vengti. Rinkitės kokybišką pašarą mažoms veislėms su vidutiniu riebalų kiekiu.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Šuniukų pašaras mažoms veislėms, maži granulių dydžiai |
| 4–6 mėn. | 3 | Porcijos didinamos pagal svorio augimą |
| 6–12 mėn. | 2–3 | Apie 10–12 mėn. pereinama prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Mažesnio riebumo pašaras, skanėstai ne daugiau 10 % dienos kalorijų |
Suaugusiam 6–7 kg šnauceriui paprastai užtenka 80–110 g sauso pašaro per dieną, priklausomai nuo aktyvumo. Tikslią normą rodo ant pakuotės pateikta lentelė ir svarbiausia — šuns figūra.
Kailio priežiūra
Šnauceris turi dvigubą kailį: šiurkštų viršutinį ir minkštą pavilnę. Jis beveik nesišeria, todėl namuose plaukų mažai, bet kailį reikia reguliariai prižiūrėti. Barzdą verta nušluostyti po kiekvieno valgio, nes joje kaupiasi maisto likučiai ir atsiranda kvapas.
Kas 6–8 savaites šuo kerpamas pas kirpėją. Parodiniams šunims taikomas trimingas — negyvų plaukų pešimas rankomis, kuris išlaiko šiurkščią kailio struktūrą. Naminiams šunims dažniausiai užtenka kirpimo mašinėle, tik kailis tampa minkštesnis ir šviesesnis. Namuose kailį reikia iššukuoti 2–3 kartus per savaitę, ypač kojas ir barzdą, kur susidaro vėliai.
Būdingos sveikatos problemos
Miniatiūrinis šnauceris paprastai yra sveikas ir ilgaamžis, bet veislei būdingos kelios ligos, apie kurias reikia žinoti.
Pankreatitas ir hiperlipidemija
Veislė linkusi į padidėjusį riebalų kiekį kraujyje, o tai didina kasos uždegimo riziką. Simptomai — vėmimas, pilvo skausmas, apatija. Svarbiausia prevencija — neriebus maistas ir jokių riebių „vaišių“ per šventes.
Šlapimo akmenys
Šnauceriams dažniau nei kitoms veislėms susidaro struvito ir kalcio oksalato akmenys. Pastebėjus dažną šlapinimąsi mažais kiekiais ar kraują šlapime, būtina kreiptis į veterinarą.
Akių ligos
Pasitaiko katarakta ir progresuojanti tinklainės atrofija. Atsakingi veislynai tėvus tikrina pas akių specialistą, todėl prašykite tyrimų rezultatų.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Miniatiūrinio šnaucerio šuniukas iš registruoto veislyno su kilmės dokumentais Lietuvoje kainuoja apie 700–1300 €. Pigesni pasiūlymai be dokumentų dažnai reiškia netikrintus tėvus ir didesnę sveikatos riziką.
| Išlaidos | Suma |
|---|---|
| Šuniukas iš veislyno | 700–1300 € |
| Pradinis inventorius (guolis, pavadėlis, dubenėliai, narvas) | 100–200 € |
| Skiepai, čipas ir registracija pirmais metais | 80–150 € |
| Kirpimas pas kirpėją (kas 6–8 sav.) | 30–50 € vienam kartui |
| Kasmėnesinis išlaikymas (pašaras, priežiūra, antiparazitinės priemonės) | 45–75 € |
Kaip atpažinti gerą veislyną
Prieš pirkdami nuspręskite, kokios spalvos šuns norite. Veislės standartas pripažįsta keturias spalvas: pipirų su druska, juodą, juodą su sidabru ir baltą. Populiariausia Lietuvoje — pipirų su druska, o baltų šuniukų veislynų nedaug, todėl jų gali tekti palaukti ilgiau. Spalva charakteriui įtakos neturi, bet kirpimas gali šiek tiek keisti atspalvį.
Taip pat verta pasidomėti tėvų temperamentu. Jei motina rami ir draugiška svetimiems, tikėtina, kad toks bus ir šuniukas. Pernelyg baikšti ar agresyvi kalė — ženklas ieškoti kito veislyno, net jei kaina viliojanti.
Geras veislynas yra registruotas Lietuvos kinologų draugijoje (LKD) arba kitoje FCI organizacijoje, o šuniukai parduodami su kilmės dokumentu ir veterinariniu pasu. Veisėjas turėtų leisti pamatyti motiną ir šuniukų gyvenimo sąlygas, papasakoti apie tėvų sveikatos tyrimus — ypač akių.
Šuniukas į naujus namus atiduodamas ne anksčiau nei 8–10 savaičių amžiaus, paskiepytas, nukirmintas ir čipuotas. Rimtas veisėjas pats klausinėja apie jūsų gyvenimo būdą ir palieka galimybę kreiptis vėliau. Venkite skelbimų, kur vienu metu siūlomos kelios veislės ir šuniukus galima pasiimti „rytoj“.
Kam ši veislė netinka
Miniatiūrinis šnauceris netinka tiems, kurie ieško ramaus, tylaus šuns, galinčio visą dieną praleisti vienas. Jis gali erzinti kaimynus lojimu, jei nebus auklėjamas. Taip pat jis netinka namams, kuriuose laikomi graužikai, ir žmonėms, kurie nenori kas pusantro mėnesio mokėti už kirpimą.
Jei esate pasiruošę kasdien skirti laiko pasivaikščiojimams, dresūrai ir žaidimams, gausite linksmą, ištikimą ir ilgaamžį draugą, kuris puikiai jaučiasi tiek bute, tiek name su kiemu.
