Vidutinis šnauceris — tai originalas, iš kurio kilo ir miniatiūrinė, ir milžiniškoji veislės. Lietuvoje jis rečiau sutinkamas nei mažasis giminaitis, bet tie, kurie jį augina, dažniausiai kito šuns nebenori. Tai tvirtas, protingas ir labai universalus šuo: jis gali būti šeimos draugas, kiemo sargas ir sporto partneris. Tačiau jo energija ir savarankiškumas reikalauja patyrusio ar bent jau labai nuoseklaus šeimininko.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė kilusi iš Pietų Vokietijos, kur jau XV–XVI a. paveiksluose matomi panašūs barzdoti šunys. Jie lydėdavo prekeivių vežimus, saugodavo arklides ir gaudydavo žiurkes. Dėl šiurkštaus kailio ilgą laiką vadinti „vielaplaukiais pinčeriais“, o atskira veisle oficialiai pripažinti XIX a. pabaigoje.
Pirmojo pasaulinio karo metais vidutiniai šnauceriai tarnavo kaip pasiuntiniai ir Raudonojo Kryžiaus šunys. Šiandien jie dalyvauja paieškos ir gelbėjimo darbuose, sporte, o dažniausiai — gyvena šeimose kaip budrūs kompanionai.
Charakteris ir elgesys
Vidutinis šnauceris — labai protingas, ryžtingas ir prisirišęs prie šeimos. Jis greitai suvokia namų taisykles, bet taip pat greitai pastebi, kur jos baigiasi. Su nuosekliu šeimininku jis tampa patikimu partneriu, su nenuosekliu — mažu diktatoriumi, kuris pats sprendžia, kada eiti pasivaikščioti ir kas gali įeiti į kiemą.
Svetimiems jis atsargus, bet ne agresyvus. Tai natūralus sargas: lojimu praneša apie kiekvieną atvykėlį ir stebi, kol įsitikina, kad pavojaus nėra. Šeimoje jis švelnus, žaismingas ir mėgsta būti šalia žmonių.
Su vaikais
Su vaikais paprastai sutaria puikiai, ypač jei užaugo kartu su jais. Jis pakankamai didelis ir tvirtas, kad nesusižeistų žaidžiant, ir pakankamai kantrus. Svarbu išmokyti vaikus gerbti šuns erdvę, o šunį — nešokinėti ant mažų vaikų, nes jaunas šnauceris gali juos netyčia parversti.
Su kitais gyvūnais
Su kitais šunimis sutaria, jei buvo socializuotas, nors patinai gali būti dominantiški su tos pačios lyties šunimis. Katę, su kuria užaugo, dažniausiai priima kaip šeimos narį, bet svetimas kates gatvėje mielai vaikosi. Graužikų ir mažų gyvūnų su šnauceriu laikyti nerekomenduojama.
Kaip pakelia vienatvę
Šnauceris nėra šuo, kurį galima palikti vieną visai darbo dienai. Pavargęs po rytinio pasivaikščiojimo jis gali ramiai praleisti kelias valandas, bet nuobodžiaudamas ima loti, kasti ar graužti. Interaktyvūs žaislai ir uostymo kilimėliai padeda, bet neatstoja žmogaus.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Vidutiniam šnauceriui reikia 1,5–2 valandų judėjimo per dieną. Tinka ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas šalia dviračio (nuo 18 mėn. amžiaus), plaukimas ir ypač šunų sportas: agility, obidiensas, nosies darbas, pėdsekystė. Šnauceris, kuris kasdien gauna protinio darbo, namuose būna ramus ir dėmesingas.
Dresūrą būtina pradėti vos atsivežus šuniuką. Jis mokosi greitai, bet nemėgsta monotonijos — dešimt to paties pratimo pakartojimų jam nuobodu. Geriausiai veikia trumpos, įvairios pratybos su skanėstais ir žaidimais. Verta lankyti šuniukų socializacijos kursus, kad šuo išmoktų ramiai reaguoti į kitus šunis ir žmones.
Mityba
Šnauceriams tinka kokybiškas vidutinių veislių pašaras arba subalansuotas natūralus maistas. Veislė, kaip ir mažasis giminaitis, gali būti jautri riebiam maistui, todėl stalo likučių ir riebios mėsos geriau neduoti.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Šuniukų pašaras vidutinėms veislėms |
| 4–6 mėn. | 3 | Porcijos koreguojamos pagal augimą ir figūrą |
| 6–12 mėn. | 2–3 | Apie 12 mėn. pereinama prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Aktyviems šunims — daugiau baltymų, ramesniems — mažiau kalorijų |
Suaugęs 16–18 kg šnauceris vidutiniškai suvalgo 200–280 g sauso pašaro per dieną. Po intensyvaus fizinio krūvio šerkite ne anksčiau nei po valandos, kad sumažintumėte skrandžio sutrikimų riziką.
Kailio priežiūra
Vidutinio šnaucerio kailis šiurkštus, tankus ir beveik nesišeria. Kad išliktų tvirtas ir atsparus purvui, jis 2–3 kartus per metus pešamas rankomis (trimingas). Daugelis šeimininkų šunį tiesiog kerpa mašinėle — tai paprasčiau, bet kailis tampa minkštesnis, greičiau sušlampa ir labiau veliasi.
Namuose kailį reikia iššukuoti 2 kartus per savaitę, o barzdą ir kojų plaukus — dažniau. Barzdą po valgio verta nušluostyti drėgna šluoste. Maudyti dažnai nereikia: pakanka kelis kartus per metus arba tada, kai šuo išsivolioja kažkur, kur nereikėjo.
Būdingos sveikatos problemos
Vidutinis šnauceris laikomas viena sveikiausių vidutinio dydžio veislių ir dažnai sulaukia 14–15 metų. Vis dėlto pasitaiko kelios paveldimos ligos.
Klubo sąnario displazija
Nors rečiau nei didelėms veislėms, displazija pasitaiko. Atsakingi veisėjai tėvams daro klubų rentgeno tyrimus, todėl prašykite jų rezultatų (pageidautina A arba B įvertinimo).
Akių ligos
Pasitaiko paveldima katarakta. Tėvų akys turėtų būti patikrintos veterinaro oftalmologo, o šuniukui augant akis verta tikrinti kasmet.
Odos navikai
Vyresniems tamsiaspalviams šnauceriams kartais išsivysto odos ir pirštų navikai, įskaitant melanomas. Bet kokį naują guzelį ar žaizdelę ant pirštų reikia parodyti veterinarui.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Lietuvoje vidutinio šnaucerio veislynų nedaug, todėl šuniuko kartais tenka laukti arba važiuoti į Latviją ar Lenkiją. Kaina iš registruoto veislyno — apie 800–1400 €.
| Išlaidos | Suma |
|---|---|
| Šuniukas iš veislyno | 800–1400 € |
| Pradinis inventorius | 120–250 € |
| Skiepai, čipas, registracija pirmais metais | 80–150 € |
| Trimingas ar kirpimas | 40–70 € vienam kartui |
| Dresūros kursai | 80–200 € už kursą |
| Kasmėnesinis išlaikymas | 60–95 € |
Kaip atpažinti gerą veislyną
Veislės standartas pripažįsta dvi spalvas: pipirų su druska ir grynai juodą. Pipirų su druska šunys Lietuvoje sutinkami dažniau, juodų veislynų mažiau. Abiejų spalvų šunų charakteris toks pat, tik juodų šunų kailio struktūrą išlaikyti kiek sunkiau, jei jie kerpami mašinėle, o ne pešami.
Prieš rezervuodami šuniuką, pagalvokite ir apie lytį. Patinai paprastai stambesni, labiau linkę tikrinti ribas ir dominuoti prieš kitus patinus. Kalės dažniau būna švelnesnės, greičiau prisiriša prie vieno žmogaus, tačiau du kartus per metus turi rują. Pirmajam šnauceriui daugelis veisėjų rekomenduoja rinktis kalę, ypač jei namuose jau gyvena kitas šuo.
Rinkitės veislyną, registruotą LKD ar kitoje FCI organizacijoje. Veisėjas turi pateikti tėvų kilmės dokumentus, klubų ir akių tyrimų rezultatus ir leisti susipažinti bent su motina. Šuniukai turėtų augti namų aplinkoje, girdėti buitinius garsus ir būti pratinami prie žmonių.
Atkreipkite dėmesį į tėvų charakterį: vidutinio šnaucerio temperamentas labai paveldimas. Rami, pasitikinti savimi kalė — geras ženklas. Šuniukas atiduodamas ne anksčiau nei 8–10 savaičių, paskiepytas, nukirmintas ir čipuotas, su veterinariniu pasu. Geras veisėjas sutinka konsultuoti ir po pirkimo.
Vidutinis šnauceris dažnai tampa puikiu sporto partneriu net vyresnio amžiaus.
Kam ši veislė netinka
Vidutinis šnauceris netinka žmonėms, kurie nori ramaus šuns, kuriam užtenka trumpo pasivaikščiojimo aplink namą. Jis netinka ir tiems, kurie neturi laiko dresūrai ar nenori nuosekliai laikytis taisyklių. Pirmajam šuniui jis gali būti per sudėtingas, jei šeimininkas neketina lankyti kursų.
Tačiau aktyviai šeimai, kuri mėgsta žygius, sportą ir nori protingo, ilgaamžio ir budraus draugo, vidutinis šnauceris — vienas geriausių pasirinkimų tarp vidutinio dydžio veislių.
