Velso korgis pembrukas yra trumpakojis ganyklinis šuo su charakteriu, kuris neatitinka jo dydžio — drąsus, protingas ir įsitikinęs, kad viską reikia kontroliuoti. Veislė tinka butui ir yra bene populiariausia maža ganyklinė veislė Lietuvoje. Tačiau ilgas kūnas ant trumpų kojų reiškia stuburo riziką, o kailis šeriasi gerokai daugiau, nei tikisi dauguma pirkėjų.
Veislės kilmė ir paskirtis
Korgiai Velse gynė ir ganė galvijus dar viduramžiais. Darbo principas paaiškina anatomiją: šuo kandžiojo galvijams į kulnus, o trumpos kojos leido išvengti atsakomojo spyrio, nes kanopa praskriedavo virš galvos.
Velse yra dvi korgių veislės: pembrukas ir kardiganas. Pembrukas mažesnis, su trumpesne uodega ir smailesniu snukiu, kardiganas stambesnis ir su ilga uodega. Pembrukas yra populiaresnis, ypač išgarsėjęs kaip karalienės Elžbietos II veislė.
Charakteris ir elgesys
Korgis energingas, savimi pasitikintis ir linksmas. Jis prisiriša prie šeimos, bet lieka savarankiškas — tai ganyklinis šuo, pratęs priimti sprendimus. Judrumo įvertis 4 iš 5: nepaisant trumpų kojų, korgiui reikia realaus judėjimo.
Pagrindinė elgesio ypatybė — lojimas. Korgiai budrūs ir praneša apie viską, todėl daugiabutyje tai gali tapti problema, jei nepradėta dirbti anksti. Antra savybė — ganymo instinktas: šuo gali stumdyti ar švelniai kandžioti į kulnus bėgiojančius vaikus, kates ar net dviratininkus.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 4 iš 5. Korgis tvirtas, žaismingas ir kantrus, o dydis nekelia partrenkimo rizikos. Vienintelis dalykas, kurį reikia koreguoti, yra ganymo instinktas — vaikus reikia išmokyti nebėgioti rėkiant šalia šuns, o šunį mokyti alternatyvaus elgesio.
Su kitais gyvūnais
Su namuose augančiais šunimis ir katėmis sutaria, nors gali bandyti juos ganyti. Su svetimais šunimis kartais elgiasi drąsiau, nei leidžia dydis. Ūkyje korgis puikiai sugyvena su naminiais gyvuliais — tai jo natūrali aplinka.
Kaip pakelia vienatvę
Vidutiniškai. Suaugęs, pakrautas korgis ramiai išbūna 5–6 valandas. Savarankiška ganyklinė prigimtis čia padeda — šuo neseka šeimininko iš kambario į kambarį taip, kaip kompanioninės veislės. Ilgesnę vienatvę dažnai lydi lojimas.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Reikia dviejų 30–40 minučių pasivaikščiojimų per dieną. Korgis ištvermingesnis, nei atrodo, ir mielai eina ilgiau. Vis dėlto krūvio pobūdis svarbesnis už trukmę: šuolių nuo baldų ir laiptų reikia vengti, nes ilgas stuburas patiria didelę apkrovą.
Praktiniai sprendimai paprasti: laiptelis prie sofos, kilimėliai ant slidžių grindų, laiptų vengimas šuniukystėje. Normalus svoris yra svarbiausia prevencijos priemonė, o korgiai tunka labai lengvai.
Dresuojamumas 4 iš 5. Korgis protingas ir mokosi greitai, bet turi savo nuomonę. Svarbiausios komandos: lojimo nutraukimas, šaukimas ir ramus elgesys sutinkant svečius. Veikia skanėstai, tačiau juos būtina įskaičiuoti į dienos normą.
Mityba
Korgiai yra viena labiausiai į antsvorį linkusių mažų veislių. Antsvoris šiai veislei ypač pavojingas, nes tiesiogiai apkrauna stuburą, todėl porcijas būtina sverti. Šonkauliai turi būti lengvai apčiuopiami.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras mažų veislių šuniukams |
| 4–8 mėn. | 3 | Vengiama laiptų ir šuolių |
| 8–12 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Porcija sveriama, skanėstai iš dienos normos |
Kailio priežiūra
Čia daugelis nustemba. Kailis dvisluoksnis, su tankiu pavilnu, todėl šėrimosi įvertis maksimalus — 5 iš 5. Korgis šeriasi ištisus metus, o du kartus per metus pavilną keičia kupetomis. Nedidelis šuo palieka kailio tiek, kiek vidutinė veislė.
Šukuoti reikia 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi sezono metu kasdien, būtinai iki pat odos. Kirpti negalima — pavilnas apsaugo nuo šalčio ir karščio. Maudyti kas 2–3 mėnesius, nagus kirpti kas 4–6 savaites.
Būdingos sveikatos problemos
Tarpslankstelinių diskų liga
Pagrindinė rizika dėl kūno proporcijų, panaši kaip taksams. Požymiai: nenoras judėti, riesta nugara, cypimas keliantis, sunkiais atvejais — užpakalinių kojų silpnumas. Tai skubos atvejis, o operacija kainuoja apie 1200–2500 eurų.
Degeneracinė mielopatija
Veislėje pasitaiko dažnai. Tai lėtai progresuojanti nugaros smegenų liga, pasireiškianti vyresniems šunims užpakalinių kojų silpnumu ir pirštų vilkimu. Nustatoma DNR testu, kurį atsakingi veisėjai atlieka tėvams.
Nutukimas ir sąnarių apkrova
Antsvoris korgiams nėra estetinis klausimas — jis tiesiogiai didina diskų ligos riziką ir apkrauna klubus. Svorio kontrolė šioje veislėje yra pagrindinė sveikatos priemonė visą gyvenimą.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 800–1600 eurų. Veislė populiari ir paklausi, todėl dažnai tenka registruotis į eilę dar prieš gimstant vadai.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 800–1600 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 150–300 € | Vieną kartą |
| Pašaras | 25–40 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 12–20 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 55–85 eurus per mėnesį. Verta numatyti rezervą stuburo problemoms — jos dažniausiai pasireiškia vidutiniame amžiuje.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia degeneracinės mielopatijos DNR testo ir klubų tyrimų rezultatus, kalba apie stuburo riziką ir paaiškina, kaip teisingai kelti šunį. Šuniukai atiduodami nuo 8–10 savaičių su čipu, vakcinacijos pasu ir dokumentais.
Įtarimą kelia vadinamieji uodeguoti pembrukai, siūlomi brangiau kaip retenybė. Uodegos kupiravimas Lietuvoje draudžiamas, o dalis pembrukų gimsta su natūraliai trumpa uodega — abu variantai normalūs ir priedo neverti.
Pembrukas ar kardiganas
Dvi atskiros veislės, kurios dažnai painiojamos. Pembrukas sveria 10–14 kilogramų, turi smailesnį snukį, stačias ausis ir dažniausiai trumpą uodegą. Kardiganas stambesnis, sveria iki 17 kilogramų, turi apvalesnes ausis ir visada ilgą, lapišką uodegą.
Charakteriu pembrukas gyvesnis ir socialesnis su svetimais, kardiganas santūresnis ir ramesnis. Sveikatos rizikos abiejų panašios, nes proporcijos tos pačios. Lietuvoje pembrukų pasiūla gerokai didesnė.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Prieš šuniukui atvykstant pertvarkykite namus: laiptelis prie sofos ir lovos, kilimėliai ant slidžių grindų, laiptai uždaryti vartais. Slydimas parketu ir šuoliai nuo baldų yra būtent tie kasdieniai judesiai, kurie po kelerių metų virsta diskų problema.
Nuo pirmos dienos visa šeima turi išmokti kelti šunį teisingai: viena ranka po krūtine, kita prilaikant užpakalinę kūno dalį, kad nugara liktų tiesi.
Lojimo klausimu pradėkite dirbti iš karto: mokykite ramybės komandos ir nereaguokite dėmesiu į kiekvieną pranešimą. Socializuokite iki 16 savaitės, ypač pratinkite prie dviratininkų ir bėgikų, kuriuos ganymo instinktas skatina persekioti.
Korgis ir lojimas daugiabutyje
Lojimas yra dažniausia priežastis, dėl kurios korgių šeimininkai kreipiasi į kinologus. Šuo buvo veisiamas pranešti ir valdyti balsu, todėl tylėti jam nenatūralu.
Visiškai lojimo nepašalinsite, bet sumažinti galima. Pirmiausia — nereaguokite dėmesiu, kai šuo loja: net žodžiai „tylėk” jam yra atsakas. Antra, išmokykite ramybės komandos ir apdovanokite tada, kai šuo pastebi garsą, bet tyli. Trečia, apribokite vaizdą pro langą, jei korgis loja į kiekvieną praeivį — dažnai užtenka permatomos plėvelės apatinėje lango dalyje.
Svarbiausia yra krūvis. Korgis, kuris gauna dvi valandas judėjimo ir protinio darbo per dieną, loja kur kas mažiau nei tas, kuris visą dieną stebi laiptinę pro durų plyšį.
Kam ši veislė netinka
Velso korgis pembrukas netinka tiems, kuriems kailis namuose yra problema, kurie gyvena daugiabutyje su jautriais kaimynais, negali griežtai kontroliuoti šuns svorio arba ieško ramaus kambarinio šuns. Ieškantiems panašaus dydžio šuns be stuburo rizikos, verta pažiūrėti į šeltį arba bostono terjerą.
