Mopsas yra viena seniausių kompanioninių veislių pasaulyje ir vienas ramiausių šunų, kokį galima laikyti bute. Jis nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų, retai loja ir prisitaiko prie beveik bet kokio gyvenimo ritmo. Kaina už tai — trumpo snukio anatomija, dėl kurios mopsams būdingos kvėpavimo ir akių problemos, reikalaujančios šeimininko dėmesio visą gyvenimą.
Veislės kilmė ir paskirtis
Mopsai kilę iš Kinijos, kur trumpasnukiai šunys buvo laikomi imperatoriaus rūmuose dar prieš mūsų erą. Jie niekada nedirbo — jų vienintelė paskirtis buvo būti kompanionais, o rūmuose kai kuriems iš jų net buvo skiriama sargyba. XVI amžiuje olandų prekeiviai atgabeno veislę į Europą, kur ji greitai tapo aristokratijos numylėtiniu.
Ši istorija paaiškina veislės charakterį. Mopsas per tūkstantmečius buvo veisiamas vienam tikslui — būti šalia žmogaus, todėl jis neturi nei sargybinio instinkto, nei medžioklinio azarto, o vienatvę pakelia sunkiai.
Charakteris ir elgesys
Mopsas draugiškas, linksmas ir stebėtinai užsispyręs. Jis mėgsta būti dėmesio centre ir turi ryškią mimiką, dėl kurios veislė ir populiari. Judrumo įvertis 2 iš 5: mopsas nubėgs paskui kamuoliuką kelis kartus, o paskui atsiguls ir stebės, ar jį kas nors pakels.
Loja mažai, todėl daugiabučiui tinka gerai. Užtat knarkia, gurgia ir kvėpuoja garsiai — miegantis mopsas girdimas per kambarį. Jei jautriai miegate, tai verta įvertinti iš anksto.
Su vaikais
Puikiai — vaikams tinkamumo įvertis 5. Mopsas kantrus, netrapus ir nelinkęs griebti dantimis. Vaikus reikia išmokyti tik dviejų dalykų: neimti šuns už snukio ir leisti jam ilsėtis vėsioje vietoje po žaidimo, nes mopsai perkaista greičiau nei kitos veislės.
Su kitais gyvūnais
Mopsai retai konfliktuoja. Su katėmis ir kitais šunimis sutaria gerai, o dėl silpno grobio instinkto net smulkūs augintiniai jiems mažai įdomūs. Tai viena iš nedaugelio veislių, kurią galima laikyti kartu su triušiu ar jūrų kiaulyte, nors atskirti vis tiek verta.
Kaip pakelia vienatvę
Blogai. Mopsas nori būti ten, kur žmonės, ir dažnai seka šeimininką iš kambario į kambarį. Vienas paliktas ilgesniam laikui pradeda kaukti arba tuštintis namuose. Priimtinas maksimumas — 4–5 valandos. Šeimoms, kur visi dirba iki vakaro, mopsas nėra tinkamiausias pasirinkimas.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Užtenka dviejų trumpų 15–25 minučių pasivaikščiojimų per dieną. Ilgi žygiai, bėgimas ir intensyvūs žaidimai netinka: mopsas fiziškai negali taip kvėpuoti. Karštu oru vaikščiojama tik anksti ryte ir vėlai vakare — kai temperatūra viršija 22 laipsnius, mopsui gresia šiluminis smūgis.
Plaukti mopsai beveik nemoka ir vandenyje greitai nuskęsta. Prie ežero ar baseino šuo turi būti prižiūrimas.
Dresuojamumas 3 iš 5. Mopsas supranta greitai, bet ne visada mato prasmę paklusti. Skanėstai veikia geriausiai, tačiau čia slypi spąstai: veislė itin linkusi į antsvorį, todėl skanėstus reikia atimti iš dienos porcijos. Tualeto įpročiai formuojasi lėčiau nei daugelyje veislių — pirmiesiems mėnesiams reikia kantrybės.
Mityba
Antsvoris yra dažniausia mopsų sveikatos problema Lietuvoje. Nutukęs mopsas kvėpuoja dar sunkiau, greičiau perkaista ir gyvena trumpiau. Šonkauliai turi būti lengvai apčiuopiami, o iš viršaus žiūrint turi matytis juosmens linija.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras mažų veislių šuniukams |
| 4–8 mėn. | 3 | Porcijos matuojamos, ne pilamos „iš akies” |
| 8–12 mėn. | 2 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Skanėstai įskaičiuojami į dienos normą |
Naudingas lėtinantis dubenėlis: dėl trumpo snukio mopsai ryja skubotai ir praryja daug oro.
Kailio ir odos priežiūra
Kailis trumpas, bet dvisluoksnis, todėl šeriasi daugiau, nei tikisi dauguma pirkėjų — įvertis 4 iš 5. Šviesus kailis matomas ant tamsių drabužių ištisus metus. Šukuoti reikia 1–2 kartus per savaitę gumine pirštine, šėrimosi sezono metu dažniau.
Snukio raukšlės valomos drėgna servetėle ir sausai nušluostomos kas 2–3 dienas. Tai ne kosmetinis dalykas: nesuvalytoje klostėje kaupiasi drėgmė ir prasideda uždegimas. Akis reikia apžiūrėti kasdien, o nagus kirpti kas 3–4 savaites.
Būdingos sveikatos problemos
Brachicefalinis kvėpavimo takų sindromas
Susiaurėjusios šnervės ir per ilgas minkštasis gomurys trukdo kvėpuoti. Požymiai: garsus kvėpavimas ramybėje, greitas pavargimas, mėlynuojantis liežuvis. Sunkesniais atvejais atliekama korekcinė operacija, kainuojanti apie 600–1200 eurų. Perkant šuniuką verta įsiklausyti, kaip kvėpuoja tėvai ramybės būsenoje.
Akių traumos ir opos
Dėl seklių akiduobių mopsų akys išsikišusios ir lengvai pažeidžiamos net šakele ar katės letena. Ragenos opa yra skubus atvejis: pastebėjus prisimerkimą, ašarojimą ar drumstumą, pas veterinarą reikia vykti tą pačią dieną.
Odos klosčių dermatitas
Paraudimas, nemalonus kvapas ir kasymasis snukio srityje. Valdoma reguliariu valymu, tačiau kartojasi, jei priežiūra nutrūksta. Prisideda ir maisto alergijos, dažnos šioje veislėje.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 700–1400 eurų. Skelbimuose be dokumentų kainos prasideda nuo 300 eurų, bet tokių vadų tėvai netikrinami, o brachicefalinės problemos yra tiesiogiai paveldimos.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 700–1400 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 150–300 € | Vieną kartą |
| Pašaras | 25–40 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 12–20 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 50–80 eurų per mėnesį — viena pigiausių veislių kasdienėje priežiūroje. Vis dėlto veterinarijos išlaidos per gyvenimą būna didesnės nei vidutinės.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Geras veisėjas neslepia veislės kvėpavimo problemų, rodo tėvus ir leidžia išgirsti, kaip jie kvėpuoja ramybėje. Jis pats atrenka poras pagal atviresnes šnerves ir ilgesnį snukį, o ne pagal „kuo plokštesnį veidą”. Šuniukai atiduodami nuo 8 savaičių su čipu, vakcinacijos pasu ir dokumentais.
Venkite šuniukų, kurių snukis visiškai plokščias, o šnervės beveik užvertos — tokiam šuniui operacijos prireiks beveik neabejotinai.
Spalvos ir sezoniškumas
Veislės standartas pripažįsta dvi spalvas: sidabriškai gelsvą su juoda kauke ir visiškai juodą. Kaina dėl spalvos beveik nesiskiria. Kartais siūlomi baltieji arba marmuriniai mopsai — tai nėra standartinės spalvos, o marmurinė dažniausiai reiškia priemaišą iš kitos veislės.
Verta žinoti, kad mopsas yra sezoniškai jautrus šuo. Vasarą, esant daugiau nei 22 laipsniams, jam reikia vėsios patalpos ir vaikščiojimo tik ryte bei vakare. Žiemą, priešingai, mopsas greitai peršąla — trumpas kailis nesaugo nuo šalčio, todėl žemiau maždaug penkių laipsnių šalčio praverčia kombinezonas.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas parduodamas 8–10 savaičių amžiaus. Paruoškite gulimą vietą ne prie šilumos šaltinio, dubenėlius ir tokį patį pašarą, kokį šuniukas gavo veislyne — keisti reikia palaipsniui per 7–10 dienų.
Tualeto įpročiai mopsams formuojasi lėčiau nei daugumoje veislių, dažnai 6–10 savaičių. Tai ne užsispyrimas, o mažo šuns fiziologija. Nešti į lauką reikia po kiekvieno miego, valgio ir žaidimo, o pataikius į vietą iš karto pagirti. Bausmės šiuo atveju tik ilgina procesą.
Nuo pirmų dienų verta pratinti šunį prie snukio raukšlės valymo ir nagų kirpimo. Suaugęs mopsas, kuris nuo mažens to neišmoko, priešinsis visą gyvenimą, o priežiūros praleisti negalima. Taip pat iš karto įveskite įprotį neužšokti nuo aukštų baldų.
Kam ši veislė netinka
Mopsas netinka ieškantiems bėgiojimo ar žygių draugo, dirbantiems ilgas dienas ne namuose, gyvenantiems be galimybės vėsinti patalpas vasarą ir tiems, kurie nepakenčia kailio ant drabužių ar garsaus knarkimo. Ieškantiems panašiai ramaus, bet sveikesnio kvėpavimo šuns, verta pažiūrėti į bišoną frizė arba maltietį.
