Sen Bernaras yra vienas didžiausių ir ramiausių šunų pasaulyje — masyvus, lėtas judesiuose ir stebėtinai švelnus su vaikais. Jo istorija susijusi su keliautojų gelbėjimu Alpėse, o šiandien tai beveik vien šeimos šuo. Prieš perkant reikia įvertinti tris dalykus: išlaikymo kainą, gyvenimo trukmę ir seiles, kurių šioje veislėje daug.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė susiformavo Šveicarijos Alpėse, Didžiojo Šv. Bernardo perėjos vienuolyne, kur nuo XVII a. buvo laikomi stambūs šunys. Iš pradžių jie saugojo vienuolyną, vėliau pradėti naudoti keliams žvalgyti po sniego pusnimis ir ieškoti pasiklydusių keliautojų.
Šunys dirbo poromis ir turėjo savybę, kurią sunku išugdyti dresūra — jie patys nusprendė, kur eiti. Legendinis statinaitis su brendžiu ant antkaklio yra XIX a. dailininko išmonė, o ne istorinis faktas.
Po XIX a. vidurio, kai dalis šunų žuvo sniego lavinose, veislė buvo atkurta kryžminant su niufaundlendais. Iš to atsirado ilgaplaukė atmaina.
Charakteris ir elgesys
Sen Bernaras ramus, draugiškas ir orus. Jis retai rodo agresiją, o kaip sargas veikia daugiau dydžiu nei elgesiu. Judrumo įvertis 2 iš 5: šuniui reikia saikingo judėjimo, o ne ištvermės sporto.
Veislė prisiriša prie šeimos ir nori būti kartu, nors dėmesio nereikalauja. Lojimas saikingas, tačiau balsas žemas ir garsus.
Seilėjimasis yra realus kasdienybės elementas. Dėl lūpų formos vanduo ir seilės lieka ant kailio, o pakračius galvą atsiduria ant sienų bei drabužių. Ilgaplaukė atmaina seilėja šiek tiek mažiau nei trumpaplaukė.
Su vaikais
Viena geriausių veislių šeimai — vaikams tinkamumo įvertis 5 iš 5. Sen Bernaras kantrus, švelnus ir toleruoja triukšmą. Rizika beveik vien fizinė: 55–90 kilogramų šuo apsisukdamas gali partrenkti mažą vaiką, todėl ramaus elgesio patalpose reikia mokyti nuo šuniukystės.
Su kitais gyvūnais
Sutaria gerai su kitais šunimis ir katėmis, ypač jei augo kartu. Grobio instinktas silpnas, todėl smulkūs augintiniai jam mažai įdomūs. Ūkyje veislė ramiai sugyvena su gyvuliais.
Kaip pakelia vienatvę
Vidutiniškai. Suaugęs šuo ramiai išbūna 5–6 valandas. Sen Bernaras nėra linkęs į paniką, bet nuobodžiaudamas graužia daiktus, o jo nasrai žalą padaro greitai. Veislė netinka laikyti kieme atskirai nuo šeimos, nors fiziškai lauko sąlygas pakelia gerai.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Užtenka dviejų 30–40 minučių pasivaikščiojimų per dieną ramiu tempu. Bėgimas, ilgi žygiai ir šuoliai netinka — masyvus sudėjimas reiškia didelę sąnarių apkrovą.
Karštis yra rimta problema. Su tankiu kailiu ir masyviu kūnu sen bernaras perkaista greitai, todėl vasarą vaikščioti reikia ryte ir vakare, o namuose užtikrinti vėsią vietą.
Dresuojamumas 3 iš 5. Šuo mokosi noriai, bet lėtai ir savo tempu; griežtumas netinka. Svarbiausia išmokyti vaikščioti netempiant pavadėlio: suaugęs 70 kilogramų šuo, traukiantis į priekį, fiziškai nesuvaldomas.
Mityba
Augimo laikotarpiu mityba šiai veislei kritiškai svarbi. Per greitas augimas ir kalcio perteklius tiesiogiai didina sąnarių problemų riziką. Šerti būtina du kartus per dieną ir palikti ramybėje valandą po valgio — skrandžio užsisukimo rizika didelė.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras milžiniškų veislių šuniukams |
| 4–8 mėn. | 3 | Ribojamas kalcis, vengiama laiptų |
| 8–20 mėn. | 2–3 | Lėtas augimas saugo sąnarius |
| Nuo 20 mėn. | 2 | Pakeltas dubenėlis, ramybė po valgio |
Kailio priežiūra
Yra dvi atmainos: trumpaplaukė ir ilgaplaukė. Abi turi tankią povilną, todėl šėrimosi įvertis maksimalus — 5 iš 5. Du kartus per metus šuo keičia povilną kupetomis.
Trumpaplaukį pakanka šukuoti 1–2 kartus per savaitę, ilgaplaukį — 3–4 kartus, o šėrimosi sezono metu abu kasdien. Ypatingą dėmesį reikia skirti sričiai už ausų, pažastims ir uodegai.
Seilių valymui praverčia rankšluostis prie durų ir įprotis nušluostyti snukį po gėrimo. Akių kampučius reikia apžiūrėti kasdien: dėl vokų formos sen bernarų akys dažnai ašaroja.
Būdingos sveikatos problemos
Klubo ir alkūnės sąnarių displazija
Dažna milžiniškose veislėse. Atsakingi veisėjai tikrina tėvus ir pateikia HD bei ED vertinimus. Operacija kainuoja apie 1500–3000 eurų už vieną sąnarį.
Vokų problemos
Veislėje dažnas vokų išsivertimas ar įsivertimas, dėl kurio akys ašaroja, o ragena dirginama. Sunkesniais atvejais atliekama korekcinė operacija.
Skrandžio išsipūtimas ir navikai
Skrandžio užsisukimas yra gyvybei pavojinga būklė: išpūstas pilvas, bandymas vemti be rezultato, nerimas. Tai skubos atvejis. Milžiniškoms veislėms taip pat būdingi kaulų navikai, dažniausiai pasireiškiantys vyresniems nei 6 metų šunims nepraeinančiu šlubavimu.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 1000–1900 eurų. Išlaikymas yra didžiausias tarp visų šiame žinyne aprašytų veislių.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 1000–1900 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 300–500 € | Vieną kartą |
| Pašaras | 85–130 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 25–35 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 80–120 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 110–170 eurų per mėnesį. Milžiniškoms veislėms brangesni ir vaistai bei narkozė, nes dozė skaičiuojama pagal svorį.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia HD ir ED vertinimus, akių tyrimų rezultatus ir sąžiningai kalba apie savo linijų gyvenimo trukmę. Klausimas, kiek metų gyveno šuniukų seneliai, milžiniškose veislėse yra vienas prasmingiausių.
Įtarimą kelia pažadai apie rekordinį dydį: dirbtinai stambinami šunys turi daugiau sąnarių problemų ir gyvena trumpiau. Šuniukai atiduodami nuo 8–9 savaičių su čipu, vakcinacijos pasu ir dokumentais.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–9 savaičių ir jau sveria apie 10–12 kilogramų. Iš anksto paruoškite didelę gulimavietę vėsesniame kampe ir kilimėlius ant slidžių grindų — slydimas parketu milžiniškų veislių šuniukams kenkia sąnariams.
Krūvį pirmaisiais mėnesiais būtina riboti griežtai: jokių laiptų, šuolių ir ilgų pasivaikščiojimų iki 14–18 mėnesių. Laiptus namuose verta uždaryti vartais.
Nuo pirmos dienos mokykite vaikščioti netempiant ir pratinkite prie šukavimo bei nagų kirpimo. Tai, kas 12 kilogramų šuniuke atrodo nereikšminga, po metų sveria 60 kilogramų ir tampa fizine problema.
Trumpaplaukis ar ilgaplaukis
Abi atmainos pripažįstamos standarto ir gimsta toje pačioje vadoje, o charakteris joms vienodas. Skiriasi tik priežiūra ir kasdienybės smulkmenos.
Trumpaplaukis, arba vadinamasis stockhaar tipas, yra originalus vienuolyno šunų variantas. Jo kailį šukuoti pakanka 1–2 kartus per savaitę, o po pasivaikščiojimo purve jis išdžiūva greičiau. Užtat seilės ant trumpo kailio matomos labiau ir greičiau nutįsta.
Ilgaplaukis atsirado po kryžminimo su niufaundlendais. Jam reikia šukuoti 3–4 kartus per savaitę, o šėrimosi metu kasdien; kailis renka sniegą, lapus ir varnalėšas. Vasarą ilgaplaukiui karštis dar sunkesnis.
Praktinė rekomendacija: jei gyvenate bute arba nemėgstate kailio priežiūros, rinkitės trumpaplaukį. Jei šuo gyvens name su kiemu ir turite laiko šukavimui, tinka abu.
Realus biudžetas per visą gyvenimą
Sen Bernarai gyvena 8–10 metų. Per tą laiką vien išlaikymas kainuoja apie 11–18 tūkstančių eurų, neskaičiuojant šuniuko kainos ir netikėtų sveikatos išlaidų.
Prie to verta pridėti realias tikimybes: sąnarių operacija, akių korekcija arba skubi pagalba dėl skrandžio užsisukimo kiekviena gali kainuoti nuo pusantro iki trijų tūkstančių eurų. Dalis šeimininkų dėl to renkasi augintinių draudimą, kurio įmokos milžiniškoms veislėms taip pat didesnės.
Tai nėra priežastis atsisakyti veislės, bet yra priežastis skaičiuoti iš anksto. Dažniausia priežastis, dėl kurios milžiniški šunys atiduodami, yra ne charakteris, o neįvertintos išlaidos.
Kam ši veislė netinka
Sen Bernaras netinka gyvenantiems bute, nepakenčiantiems seilių ir kailio, negalintiems užtikrinti vėsos vasarą arba nepasiruošusiems dideliam biudžetui. Ieškantiems panašaus charakterio mažesniame kūne, verta pažiūrėti į Berno zenenhundą; ieškantiems didelio, bet judresnio šuns — į niufaundlendą.
