Akita inu yra didžiausia japoniškų veislių atstovė — orus, santūrus ir itin ištikimas vienam šeimininkui. Pasaulyje ji geriausiai žinoma dėl Hačiko, devynerius metus laukusio mirusio šeimininko Šibujos stotyje. Charakteriu tai savarankiškas šuo: jis prisiriša giliai, bet paklūsta tik tada, kai mato prasmę, o su kitais šunimis sutaria sunkiai.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė kilusi iš Akitos prefektūros šiaurės Japonijoje, kur šunys medžiojo stambų žvėrį, įskaitant lokius, ir saugojo sodybas. XX a. pradžioje jie kurį laiką buvo naudojami ir kovoms, o Antrojo pasaulinio karo metais populiacija beveik išnyko.
Po karo veislė išsiskyrė į dvi šakas. Japonijoje buvo siekiama atkurti originalų tipą — lieknesnį, lapiško veido, ribotų spalvų. JAV liko stambesnis, masyvesnis tipas, šiandien pripažįstamas kaip atskira veislė, amerikiečių akita.
Charakteris ir elgesys
Akita inu rami, oriai besilaikanti ir tyli. Ji retai loja be priežasties ir svetimų atžvilgiu lieka santūri — tai ne nervingumas, o veislės norma. Judrumo įvertis 3 iš 5: šuniui reikia reguliaraus, bet ne intensyvaus krūvio.
Su šeima akita švelni ir prisirišusi, dažnai pasirinkdama vieną žmogų. Ji nėra demonstratyvi: meilę rodo buvimu šalia, o ne džiaugsmingu šokinėjimu.
Savarankiškumas yra esminis bruožas. Akita buvo veisiama priimti sprendimus medžioklėje pati, todėl komandas ji vertina, o ne vykdo automatiškai.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 3 iš 5. Su savo šeimos vaikais akita dažniausiai kantri, tačiau nemėgsta, kai ją spaudžia, glamonėja prieš valią ar trukdo ilsėtis. Vaikus būtina išmokyti gerbti šuns asmeninę erdvę, o mažų vaikų su tokio dydžio šunimi be priežiūros palikti nereikėtų.
Su kitais gyvūnais
Tai silpnoji veislės vieta. Akitos, ypač tos pačios lyties, su kitais šunimis sutaria sunkiai, o konfliktai gali būti rimti. Daugelis šeimininkų laiko akitą kaip vienintelį šunį namuose. Grobio instinktas stiprus, todėl kates ir smulkius gyvūnus veislė dažnai persekioja.
Kaip pakelia vienatvę
Gerai. Savarankiška prigimtis reiškia, kad suaugusi akita ramiai išbūna 6–8 valandas, jei buvo išvesta. Ji neseka šeimininko po namus ir nekenčia vienatvės taip, kaip kompanioninės veislės.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Užtenka dviejų 40–50 minučių pasivaikščiojimų per dieną. Akita ištverminga ir mielai eina ilgiau, ypač vėsiu oru. Vasarą krūvį reikia perkelti į rytą ir vakarą — su tankiu kailiu ji perkaista greitai.
Dresuojamumas 3 iš 5. Akita supranta greitai, bet sprendžia, ar vykdyti. Kartojimas jai nuobodus, todėl pamokos turi būti trumpos ir prasmingos. Griežta jėga netinka kategoriškai: veislė orios prigimties ir nuo prievartos užsispiria arba nutolsta.
Šaukimo komanda dažnai lieka nepatikima, todėl neaptvertoje vietoje šuo nepaleidžiamas. Socializacija iki 16 savaitės, ypač su kitais šunimis, yra būtina ir vis tiek negarantuoja tolerancijos suaugus.
Mityba
Akitos suvartoja mažiau, nei tikimasi pagal dydį, o dalis jų yra jautrios virškinimo požiūriu. Pašarą keisti reikia palaipsniui per 7–10 dienų. Šerti būtina du kartus per dieną ir palikti ramybėje valandą po valgio.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras didelių veislių šuniukams |
| 4–6 mėn. | 3 | Ribojamas kalcio perteklius |
| 6–14 mėn. | 2–3 | Lėtas augimas saugo sąnarius |
| Nuo 14 mėn. | 2 | Ramybė valandą po valgio |
Kailio priežiūra
Kailis dvisluoksnis, su itin tankia pavilna. Šėrimosi įvertis maksimalus — 5 iš 5: du kartus per metus akita keičia pavilną visiškai, ir tuo laikotarpiu iš vieno šuns iššukuojama kailio maišais.
Šukuoti reikia 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi sezono metu kasdien ir būtinai iki odos. Kirpti negalima — kailis apsaugo ir nuo šalčio, ir nuo karščio.
Gera žinia ta, kad akitos yra itin švarios: jos laižosi kaip katės, beveik neturi šuns kvapo ir vengia purvo. Maudyti pakanka kelis kartus per metus.
Būdingos sveikatos problemos
Autoimuninės ligos
Veislė linkusi į autoimuninius sutrikimus labiau nei dauguma. Vienas žinomiausių yra sindromas, pažeidžiantis akis ir odos pigmentaciją: atsiranda akių uždegimas, pašviesėja nosies ir lūpų oda. Ankstyvas gydymas svarbus, nes liga gali sukelti aklumą.
Skydliaukės hormonų trūkumas
Dažna veislės problema. Požymiai: svorio augimas be priežasties, vangumas, plaukų slinkimas, odos pokyčiai. Nustatoma kraujo tyrimu ir gerai valdoma vaistais visą gyvenimą.
Klubo displazija ir skrandžio užsisukimas
Klubų displazija būdinga didelėms veislėms; atsakingi veisėjai pateikia HD vertinimus. Skrandžio išsipūtimas yra gyvybei pavojinga būklė, reikalaujanti skubios pagalbos.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 1000–1900 eurų. Lietuvoje veislė nėra plačiai veisiama, todėl dažnai tenka laukti vados arba kreiptis į užsienio veislynus.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 1000–1900 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 250–450 € | Vieną kartą |
| Pašaras | 60–90 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 18–28 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 70–110 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 85–130 eurų per mėnesį.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia HD vertinimus, skydliaukės ir akių tyrimų rezultatus ir atvirai kalba apie veislės nesutarimus su kitais šunimis. Jei veisėjas tvirtina, kad akita puikiai sutaria su visais šunimis, jis arba nepažįsta veislės, arba nesako tiesos.
Verta išsiaiškinti ir tipą: japoniška akita inu ir amerikiečių akita yra atskiros veislės su skirtinga išvaizda. Šuniukai atiduodami nuo 8 savaičių su čipu, vakcinacijos pasu ir dokumentais.
Hačiko ir ką ši istorija pasako apie veislę
Akita inu žinomumą pasaulyje lėmė vienas šuo. 1925 m. Tokijuje mirus profesoriui Hidesaburo Ueno, jo šuo Hačikas kasdien ateidavo į Šibujos stotį laukti šeimininko ir taip darė beveik dešimt metų iki savo mirties. Stotyje jam pastatytas paminklas stovi iki šiol.
Istorija nėra vien sentimentali — ji gerai iliustruoja veislės bruožą. Akita prisiriša giliai ir dažniausiai prie vieno žmogaus, o pakeitus šeimininką adaptuojasi sunkiai. Dėl to suaugusios akitos iš globos organizacijų dažnai reikalauja daugiau kantrybės nei kitų veislių šunys.
Praktinė išvada pirkėjui: ši veislė nėra tinkama tiems, kurie planuoja dažnai keisti gyvenimo aplinką arba negali užtikrinti, kad šuo liks toje pačioje šeimoje visą gyvenimą.
Japoniška akita ar amerikiečių akita
Dvi veislės, kurios dažnai painiojamos. Japoniška akita inu lieknesnė, sveria 32–50 kilogramų, turi lapišką veidą, smailias ausis ir ribotą spalvų paletę: rudai gelsvą, dryžuotą ir baltą, visada su šviesiomis žymėmis.
Amerikiečių akita masyvesnė, su meškiška galva, platesniu snukiu ir leidžiamomis beveik visomis spalvomis, įskaitant juodą kaukę. Charakteriu ji laikoma šiek tiek ramesne ir lengviau valdoma.
Sveikatos rizikos abiem panašios. Renkantis svarbiausia žinoti, ko norite: japoniška akita yra elegantiškesnė ir savarankiškesnė, amerikietiška — stambesnė ir labiau orientuota į šeimą.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–9 savaičių. Iš karto nuspręskite taisykles: akita greitai supranta, kur riba, ir tiksliai tiek, kiek leidžiama, jos laikysis.
Socializacija su kitais šunimis turi prasidėti nedelsiant ir tęstis visą jaunystę. Tai nereiškia leisti šuniukui laisvai lakstyti su bet kuo — geriau reguliarūs, ramūs susitikimai su pažįstamais, subalansuoto charakterio suaugusiais šunimis.
Krūvį ribokite iki 14 mėnesių, o nuo pirmos dienos pratinkite prie šukavimo ir nagų kirpimo. Suaugusi 45 kilogramų akita, kuri priežiūrai priešinasi, yra rimta problema, o pavasarį šukuoti reikės kasdien.
Kam ši veislė netinka
Akita inu netinka pirmą kartą šunį įsigyjantiems, norintiems laikyti kelis šunis, ieškantiems paklusnaus šuns, kurį galima paleisti nuo pavadėlio, arba tiems, kuriems kailis namuose yra problema. Ieškantiems panašaus japoniško charakterio mažesniame kūne, verta pažiūrėti į šiba inu; ieškantiems ištikimo, bet lengviau valdomo didelio šuns — į labradorą.
