Taksas yra viena atpažįstamiausių veislių pasaulyje ir vienas nedaugelio šunų, kurio išvaizdą lemia tiesioginė darbinė paskirtis — ilgas kūnas ir trumpos kojos buvo reikalingi lįsti į barsukų urvus. Bute taksas jaučiasi gerai, gyvena ilgai ir turi ryškų charakterį. Tačiau ta pati anatomija reiškia, kad stuburo problemos šioje veislėje yra ne teorinė, o kasdienė rizika.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė susiformavo Vokietijoje dar viduramžiais, o jos vokiškas pavadinimas „Dachshund” pažodžiui reiškia barsukų šunį. Taksai buvo veisiami lįsti į urvą ir ten savarankiškai kovoti su žvėrimi be šeimininko pagalbos. Būtent iš to kyla veislės savarankiškumas ir užsispyrimas, kurį šeimininkai dažnai palaiko neklusnumu.
Egzistuoja trys dydžiai — standartinis, mažasis ir triušinis, bei trys kailio tipai: lygiaplaukis, ilgaplaukis ir šiurkščiaplaukis. Charakteris tarp jų skiriasi mažai, tačiau šiurkščiaplaukiai laikomi judresniais, o ilgaplaukiai — ramesniais.
Charakteris ir elgesys
Taksas drąsus, smalsus ir turi savo nuomonę beveik apie viską. Jis prisiriša prie šeimos, bet nėra iš tų šunų, kurie beatodairiškai vykdo komandas — urvinis šuo buvo veisiamas priimti sprendimus pats. Judrumo įvertis 3 iš 5: namuose ramus, lauke noriai tyrinėja kvapus.
Taksai loja garsiai ir žemu balsu, kuris netikėtas tokiam nedideliam šuniui. Jie taip pat linkę kasti — sode tai gali tapti problema. Abu dalykai yra veislės prigimtis, švelninama dresūra, bet ne pašalinama.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 3 iš 5. Taksas nėra agresyvus, tačiau nemėgsta, kai jį kelia netinkamai — imant už kūno vidurio, o ne prilaikant nugarą, kyla stuburo traumos rizika. Vaikus būtina išmokyti teisingai kelti šunį arba geriau iš viso nekelti. Su vyresniais vaikais taksas sutaria puikiai.
Su kitais gyvūnais
Su namuose augančiais šunimis ir katėmis sutaria gerai. Smulkius graužikus laikyti kartu netinka — medžioklinis instinktas veislėje išlikęs stipriausiai iš visų populiarių mažų šunų. Lauke taksas gali pasileisti paskui kvapą ir negirdėti šaukimo, todėl nepažįstamoje vietoje geriau vedžioti su pavadėliu.
Kaip pakelia vienatvę
Geriau nei kompanioninės veislės. Suaugęs taksas gali likti vienas 5–7 valandas, jei prieš tai buvo išvestas ir turi ką veikti. Savarankiška prigimtis čia yra privalumas — šuo neseka šeimininko iš kambario į kambarį.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Reikia dviejų 30 minučių pasivaikščiojimų per dieną. Taksas ištvermingesnis, nei atrodo, ir mielai eina ilgiau. Vis dėlto krūvio pobūdis svarbesnis už trukmę: šuoliai, laiptai ir šokinėjimas nuo sofos yra pagrindiniai stuburo problemų kaltininkai.
Praktiniai sprendimai paprasti: laiptelis prie lovos ir sofos, vengimas laiptų šuniukystėje, kėlimas visada prilaikant ir krūtinę, ir užpakalinę kūno dalį. Normalus svoris yra svarbiausia prevencijos priemonė — nutukęs taksas apkrauna stuburą kelis kartus labiau.
Dresuojamumas 3 iš 5. Taksas mokosi greitai, bet vykdo tik tai, kas jam atrodo prasminga. Skanėstai veikia, griežtumas — ne. Svarbiausios komandos: šaukimas, lojimo nutraukimas ir ramus elgesys sutinkant kitus šunis.
Mityba
Antsvoris taksui pavojingesnis nei daugumai veislių, nes tiesiogiai spaudžia tarpslankstelinius diskus. Šonkauliai turi būti lengvai apčiuopiami, o iš viršaus žiūrint turi matytis juosmens siaurėjimas.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras mažų veislių šuniukams |
| 4–8 mėn. | 3 | Ribojamas augimo tempas, vengiama laiptų |
| 8–12 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Porcija sveriama, skanėstai iš dienos normos |
Kailio priežiūra
Priklauso nuo atmainos. Lygiaplaukiam taksui pakanka pašukuoti gumine pirštine kartą per savaitę. Ilgaplaukiam reikia šukuoti 2–3 kartus per savaitę, ypatingą dėmesį skiriant ausims ir uodegos plunksnai. Šiurkščiaplaukiam kartą ar du per metus atliekamas kailio pešiojimas — tai daroma kirpykloje arba mokomasi patiems.
Šėrimosi įvertis 3 iš 5 — vidutinis. Kabančias ausis reikia apžiūrėti kas savaitę, nes jos prastai vėdinamos. Nagus kirpti kas 3–4 savaites: dėl trumpų kojų ir mažo krūvio kietu paviršiumi jie nusidėvi lėtai.
Būdingos sveikatos problemos
Tarpslankstelinių diskų liga
Pagrindinė veislės problema ir dažniausia priežastis, dėl kurios taksai patenka pas veterinarą. Diskas išsprūsta ir spaudžia nugaros smegenis. Požymiai: nenoras judėti, riesta nugara, cypimas keliantis, sunkiais atvejais — užpakalinių kojų paralyžius. Tai skubos atvejis, o operacija kainuoja apie 1200–2500 eurų.
Antsvoris ir jo pasekmės
Nutukimas taksui nėra vien estetinis klausimas — jis tiesiogiai didina diskų ligos riziką. Tai viena iš nedaugelio veislių, kur svorio kontrolė yra pagrindinė sveikatos priemonė visą gyvenimą.
Akių ligos
Progresuojanti tinklainės atrofija ir kataraktos pasitaiko dažniau nei vidutiniškai. PRA nustatoma DNR testu, kurį atsakingi veisėjai atlieka tėvams. Ypatingas dėmesys — marmurinės spalvos taksams, kurių veisimas turi papildomų rizikų.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 500–1000 eurų. Kaina panaši visoms trims kailio atmainoms, o dydis kainos beveik nekeičia.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 500–1000 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 150–300 € | Vieną kartą |
| Pašaras | 20–35 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 12–20 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 45–75 eurus per mėnesį. Kadangi taksai gyvena 12–16 metų, verta iš anksto numatyti rezervą stuburo problemoms — jos dažniausiai pasireiškia 4–7 metų amžiuje.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas rodo tėvus, pateikia akių tyrimų rezultatus ir atvirai kalba apie diskų ligos riziką. Jis paaiškins, kaip teisingai kelti šunį ir kodėl pirmaisiais metais reikia vengti laiptų.
Atskirai verta paminėti marmurinius taksus. Sukryžminus du marmurinį geną turinčius šunis, šuniukai gali gimti akli arba kurti, todėl atsakingi veisėjai tokių porų nesudaro. Jei veisėjas siūlo marmurinį šuniuką už didesnę kainą kaip retenybę, tai ženklas eiti kitur.
Kurį dydį ir kailio tipą rinktis
Standartinis taksas sveria apie 9–12 kilogramų, mažasis 4–6, o triušinis dar mažiau. Lietuvoje dažniausiai laikomi standartiniai ir mažieji. Mažesnis šuo nereiškia mažesnės stuburo rizikos — proporcijos tos pačios, todėl atsargumo priemonės vienodos.
Kailio tipas keičia priežiūros kiekį labiau nei charakterį. Lygiaplaukis paprasčiausias, ilgaplaukis reikalauja reguliaraus šukavimo ir laikomas ramiausiu, šiurkščiaplaukis judriausias ir reikalauja pešiojimo kartą ar du per metus. Renkantis verta galvoti apie tai, kiek laiko realiai skirsite priežiūrai.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–10 savaičių amžiaus. Prieš jam atvykstant verta pertvarkyti namus: laiptelis prie sofos ir lovos, kilimėliai ant slidžių grindų, o laiptai pirmaisiais mėnesiais uždaromi vartais. Slydimas parketu ir šuoliai nuo baldų yra būtent tie kasdieniai judesiai, kurie po kelerių metų virsta diskų problema.
Nuo pirmos dienos visa šeima turi išmokti teisingai kelti šunį: viena ranka po krūtine, kita prilaikant užpakalinę kūno dalį, kad nugara liktų tiesi. Taksą, keliamą už pažastų kaip katę, kabančiu kūnu, sužaloti lengva.
Tualeto įpročiai formuojasi per 4–8 savaites. Taksai užsispyrę, todėl svarbiausia nuoseklumas: išnešti po miego, valgio ir žaidimo, pagirti iš karto. Socializaciją pradėkite iki 16 savaitės — tegul šuniukas sutinka kitus šunis, mato miestą ir girdi transportą. Taip pat iš karto pradėkite mokyti šaukimo: suaugęs taksas, užuodęs pėdsaką, girdi kur kas prasčiau.
Kam ši veislė netinka
Taksas netinka gyvenantiems namuose su daug laiptų be lifto, žmonėms, kurie nepasiryžę griežtai kontroliuoti šuns svorio, ir tiems, kuriems garsus lojimas daugiabutyje yra problema. Ieškantiems panašaus dydžio šuns be stuburo rizikos, verta pažiūrėti į džeko Raselo terjerą arba bostono terjerą.
