Berno zenenhundas yra vienas švelniausio būdo didelių šunų — ramus, prisirišęs prie šeimos ir ypač kantrus su vaikais. Jo trispalvis kailis ir masyvus sudėjimas daro veislę viena atpažįstamiausių. Tačiau renkantis šį šunį reikia žinoti nemalonų faktą: berno zenenhundai gyvena trumpiau už daugumą veislių, o navikai juose pasitaiko dažniau nei vidutiniškai.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė kilusi iš Berno kantono Šveicarijoje, kur ūkiuose dirbo kaip universalus pagalbininkas: varė galvijus, saugojo sodybą ir traukė vežimėlius su pieno bidonais į turgų. Tai buvo darbinis, bet ne tarnybinis šuo — jo stiprybė buvo ramus būdas ir jėga, o ne greitis ar agresija.
XX a. pradžioje veislė vos neišnyko, kol šveicarų kinologai ją atkūrė sukryžminę su niufaundlendais. Iš čia ir masyvumas, ir švelnus charakteris. Šiandien berno zenenhundas laikomas beveik vien kaip šeimos šuo.
Charakteris ir elgesys
Berno zenenhundas ramus, draugiškas ir stebėtinai jautrus šeimos nuotaikai. Jis retai rodo agresiją, o svetimų atžvilgiu būna santūrus, bet ne įtarus. Judrumo įvertis 3 iš 5: šuniui reikia judėjimo, bet ne ištvermės sporto.
Veislė itin orientuota į žmogų ir nori būti tame pačiame kambaryje. Nepaisant dydžio, daugelis berno zenenhundų bando atsigulti ant kojų. Lojimas saikingas, dažniausiai tik pranešant apie svečią.
Su vaikais
Viena geriausių veislių šeimai — vaikams tinkamumo įvertis 5 iš 5. Šuo kantrus, švelnus ir toleruoja triukšmą bei glėbesčiavimą. Vienintelė rizika fizinė: tai 36–55 kilogramų gyvūnas, kuris apsisukdamas gali partrenkti mažą vaiką. Vaikus reikia išmokyti nejodinėti ant šuns ir netraukti už kailio.
Su kitais gyvūnais
Sutaria gerai su kitais šunimis ir katėmis, ypač jei augo kartu. Grobio instinktas silpnas, todėl smulkūs augintiniai jiems mažai įdomūs. Ūkyje veislė ramiai sugyvena ir su naminiais paukščiais.
Kaip pakelia vienatvę
Prastai. Berno zenenhundas per šimtmečius dirbo šalia žmogaus ir vienatvėje tampa apatiškas arba pradeda kaukti. Realus maksimumas — 4–6 valandos. Veislė netinka laikyti kieme atskirai nuo šeimos, nors fiziškai lauko sąlygas ji pakelia puikiai.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Reikia dviejų 30–45 minučių pasivaikščiojimų per dieną ramiu tempu. Bėgimas šalia dviračio ir ilgi žygiai netinka iki maždaug 18 mėnesių, o suaugusiam šuniui jie turi būti saikingi — masyvus sudėjimas reiškia didelę sąnarių apkrovą.
Vasara yra didžiausia problema. Su tankiu juodu kailiu berno zenenhundas perkaista greitai, todėl kai temperatūra viršija 22 laipsnius, vaikščioti reikia ryte ir vakare, o namuose užtikrinti vėsią vietą.
Dresuojamumas 4 iš 5. Šuo nori bendradarbiauti ir mokosi noriai, bet yra jautrus — griežtas tonas jį užgniaužia. Svarbiausia išmokyti ramaus sveikinimosi ir vaikščiojimo su pavadėliu netempiant: suaugęs 50 kilogramų šuo, traukiantis į priekį, fiziškai sunkiai valdomas.
Mityba
Augimo laikotarpiu mityba šiai veislei kritiškai svarbi. Per greitas augimas ir kalcio perteklius tiesiogiai didina sąnarių problemų riziką, todėl reikia pašaro, skirto didelių veislių šuniukams, ir jokių savarankiškų papildų be veterinaro nurodymo.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras didelių veislių šuniukams |
| 4–6 mėn. | 3 | Ribojamas kalcis, vengiama laiptų |
| 6–18 mėn. | 2–3 | Lėtas augimas saugo sąnarius |
| Nuo 18 mėn. | 2 | Ramybė valandą po valgio |
Giliakrūtėms veislėms būdinga skrandžio užsisukimo rizika, todėl vienas didelis šėrimas per dieną netinka, o po valgio šuo turi pailsėti.
Kailio priežiūra
Kailis ilgas, dvisluoksnis, šėrimosi įvertis maksimalus — 5 iš 5. Berno zenenhundas šeriasi ištisus metus, o du kartus per metus pavilną keičia kupetomis. Šukuoti reikia 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi sezono metu kasdien, ypatingą dėmesį skiriant sričiai už ausų, pažastims ir uodegai.
Kirpti negalima — kailis apsaugo ir nuo šalčio, ir nuo saulės. Maudyti pakanka kas 2–3 mėnesius. Nagus kirpti kas 4–6 savaites, ausis apžiūrėti kas savaitę. Vasarą būtina tikrinti kailį dėl erkių, kurias tankiame kailyje pastebėti sunku.
Būdingos sveikatos problemos
Navikai
Pagrindinė veislės problema ir dažniausia mirties priežastis. Berno zenenhundai linkę į kelias navikų formas, o pasireiškia jos neretai jau 6–8 metų amžiuje. Dėl to kasmetinė veterinaro apžiūra nuo 5 metų yra ne formalumas, o realus poreikis.
Klubo ir alkūnės sąnarių displazija
Dažna didelėse veislėse. Atsakingi veisėjai tikrina tėvus ir pateikia HD bei ED vertinimus. Rizika mažinama lėtu augimu, normaliu svoriu ir ribotu krūviu pirmaisiais metais.
Degeneracinė mielopatija
Lėtai progresuojanti nugaros smegenų liga, pasireiškianti vyresniems šunims užpakalinių kojų silpnumu ir pirštų vilkimu. Nustatoma DNR testu, kurį atsakingi veisėjai atlieka tėvams.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 1000–1900 eurų. Tai viena brangesnių veislių Lietuvoje, o išlaikymas — vienas didžiausių dėl dydžio.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 1000–1900 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Sterilizacija ar kastracija | 250–450 € | Vieną kartą |
| Pašaras | 70–110 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 20–30 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 70–110 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 95–150 eurų per mėnesį. Dėl padidėjusios navikų rizikos dalis šeimininkų renkasi augintinių draudimą — onkologinis gydymas didelei veislei gali kainuoti kelis tūkstančius eurų.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia HD, ED ir degeneracinės mielopatijos tyrimų rezultatus ir, svarbiausia, sąžiningai kalba apie savo linijų ilgaamžiškumą. Klausimas „kiek metų gyveno šuniukų seneliai” šioje veislėje yra prasmingiausias, kokį galite užduoti.
Įtarimą kelia teiginiai, kad linijoje navikų nebūna, ir šuniukų pardavimas be jokių dokumentų — didelėje veislėje netikrinti tėvai reiškia realią riziką patirti tūkstantines gydymo išlaidas.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–9 savaičių ir jau tada sveria apie 8–10 kilogramų. Namuose paruoškite didelę gulimą vietą vėsesniame kampe, ne prie radiatoriaus, ir kilimėlius ant slidžių grindų — slydimas parketu didelių veislių šuniukams kenkia sąnariams.
Krūvį pirmaisiais mėnesiais būtina riboti griežtai. Jokių laiptų, šuolių ir ilgų pasivaikščiojimų iki 12–14 mėnesių. Laiptus namuose verta uždaryti vartais — berno zenenhundo šuniukas lipa nerangiai ir lengvai susižaloja.
Nuo pirmos dienos pratinkite prie šukavimo, letenų lietimo ir nagų kirpimo. Suaugęs 50 kilogramų šuo, kuris šių procedūrų neišmoko, priežiūros metu bus sunkiai suvaldomas. Taip pat iš karto mokykite nešokti ant žmonių ir netempti pavadėlio.
Trumpas gyvenimas — ką verta žinoti iš anksto
Berno zenenhundų vidutinė gyvenimo trukmė yra 7–10 metų, ir tai viena trumpiausių tarp visų veislių. Šeimoms su vaikais tai reiškia, kad šuo dažnai netenkamas tuo metu, kai vaikai dar auga.
Tai nėra priežastis atsisakyti veislės, bet yra priežastis pasiruošti. Praktiniai dalykai, kurie padeda: veislynas su ilgaamžėmis linijomis, normalaus svorio palaikymas visą gyvenimą, kasmetiniai patikrinimai nuo 5 metų ir finansinis rezervas gydymui. Šeimai su mažais vaikais verta iš anksto pagalvoti, kaip kalbėsite apie šuns netektį.
Kam ši veislė netinka
Berno zenenhundas netinka tiems, kuriems kailis namuose yra problema, kurie gyvena mažame bute be vėsios vietos vasarą, ilgas dienas praleidžia ne namuose arba nepasiruošę galimoms didelėms veterinarijos išlaidoms. Ieškantiems panašaus charakterio, bet ilgiau gyvenančio šuns, verta pažiūrėti į auksaspalvį retriverį arba labradorą.
