Šetlandų aviganis, dažniau vadinamas šelčiu, yra mažas ganyklinis šuo su vešliu kailiu ir vienu geriausių dresuojamumų tarp visų veislių. Jis prisirišęs prie šeimos, jautrus ir noriai bendradarbiauja. Dvi savybės, kurios perkant dažnai nustebina: šeltis loja daug, o jo kailis šeriasi kur kas labiau, nei tikimasi iš tokio dydžio šuns.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė kilusi iš Šetlando salų prie Škotijos krantų, kur atšiaurios sąlygos ir menki ištekliai suformavo mažus gyvulius — ten mažos ir avys, ir poniai, ir šunys. Šeltis ganė avis uolėtose vietovėse ir saugojo daržus nuo paukščių bei avių.
Šiuolaikinė veislė susiformavo XX a. pradžioje, kryžminant vietinius šunis su kolijomis ir kitomis veislėmis. Dėl to šeltis atrodo kaip sumažinta ilgaplaukė kolija, nors tai atskira veislė.
Charakteris ir elgesys
Šeltis protingas, jautrus ir stipriai prisirišęs prie šeimos. Jis nuolat stebi šeimininką ir noriai vykdo komandas — dresuojamumo įvertis maksimalus, 5 iš 5. Judrumo įvertis 4 iš 5: šuniui reikia realaus judėjimo, nors namuose jis dažniausiai ramus.
Svetimų atžvilgiu šeltis santūrus ir dažnai atsargus. Nesocializuotas šuo tampa baikštus, todėl ankstyva socializacija šiai veislei svarbesnė nei drąsioms veislėms.
Lojimas yra pagrindinė kasdienybės problema. Šeltis praneša apie viską: liftą, laiptinės duris, praeivius, paukščius pro langą. Tai ganyklinio šuns prigimtis, kurią dresūra sušvelnina, bet nepanaikina.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 4 iš 5. Šeltis švelnus ir žaismingas, o dydis nekelia partrenkimo rizikos. Reikia koreguoti du dalykus: ganymo instinktą, skatinantį sekti bėgiojančius vaikus, ir jautrumą triukšmui — šeltis nemėgsta staigių garsų ir judesių.
Su kitais gyvūnais
Sutaria gerai su šunimis ir katėmis, konfliktų nesukelia. Grobio instinktas vidutinis, nukreiptas daugiau į ganymą nei į medžioklę, todėl net smulkesni gyvūnai dažniausiai saugūs, nors palikti be priežiūros jų nereikėtų.
Kaip pakelia vienatvę
Vidutiniškai. Suaugęs šuo išbūna 5–6 valandas, jei buvo išvestas. Šeltis prisirišęs prie žmonių, o ilgesnę vienatvę dažnai lydi lojimas, kuris daugiabutyje greitai tampa problema.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Reikia dviejų 40 minučių pasivaikščiojimų per dieną plius protinio darbo. Šeltis ištvermingesnis, nei atrodo, ir mielai eina ilgiau.
Dresūra šiai veislei yra malonumas: šeltis mokosi greitai, dirba už pagyrimą ir puikiai tinka paklusnumo sportui bei agility. Griežtumas netinka kategoriškai — veislė jautri ir nuo pakelto balso užsidaro.
Svarbiausios komandos: lojimo nutraukimas, šaukimas ir ramus elgesys sutinkant svečius. Su lojimu reikia dirbti nuo šuniukystės, o ne tada, kai kaimynai jau skundžiasi.
Mityba
Šelčiai linkę į antsvorį, ypač po sterilizacijos, nes juda mažiau, nei atrodo iš aktyvumo. Porcijas verta matuoti, o vešlus kailis svorio pokyčius slepia — tikrinti reikia rankomis, o ne akimis.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Pašaras mažų ar vidutinių veislių šuniukams |
| 4–8 mėn. | 3 | Porcijos matuojamos nuo pradžių |
| 8–12 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Svoris tikrinamas čiupinėjant šonkaulius |
Kailio priežiūra
Kailis ilgas, dvisluoksnis, su tankia pavilna ir ryškia apykakle. Šėrimosi įvertis maksimalus — 5 iš 5: nedidelis šuo palieka kailio tiek, kiek vidutinė veislė, o du kartus per metus pavilna keičiama kupetomis.
Šukuoti reikia 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi sezono metu kasdien ir būtinai iki odos. Daugiausia dėmesio reikia sričiai už ausų, pažastims ir kelnaitėms, kur kailis velias greičiausiai.
Kirpti šelčio negalima — pavilna apsaugo ir nuo šalčio, ir nuo karščio, o nukirpta dažnai atauga netolygiai. Maudyti pakanka kas 2–3 mėnesius.
Būdingos sveikatos problemos
MDR1 geno mutacija
Kaip ir kolijų grupės veislėse, dalis šelčių turi mutaciją, dėl kurios jie jautrūs kai kuriems vaistams, įskaitant tam tikras priemones nuo parazitų ir narkozės preparatus. Testas atliekamas vieną kartą gyvenime, o rezultatą būtina pasakyti veterinarui prieš bet kokį gydymą.
Collie Eye Anomaly
Paveldima akių liga, būdinga kolijų grupei. Nustatoma DNR testu ir oftalmologine apžiūra šuniukystėje. Sunkumas skiriasi: dalis šunų simptomų nejaučia visą gyvenimą, kitiems liga sukelia regos sutrikimus.
Skydliaukės hormonų trūkumas ir odos problemos
Hipotirozė veislėje dažna: požymiai — svorio augimas be priežasties, vangumas, plaukų slinkimas. Nustatoma kraujo tyrimu ir valdoma vaistais. Taip pat pasitaiko odos ir raumenų uždegiminė liga, pasireiškianti jauniems šunims žaizdelėmis ant snukio ir letenų.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 600–1100 eurų. Lietuvoje veislė veisiama nuosaikiai, todėl kartais tenka palaukti vados.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 600–1100 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| MDR1 testas | 40–80 € | Vieną kartą |
| Pašaras | 25–40 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 12–20 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 50–80 eurų per mėnesį.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas pateikia MDR1 ir akių tyrimų rezultatus bei kalba apie skydliaukės problemas savo linijose. Jis taip pat įspės apie lojimą — jei to nemini, veislės greičiausiai nepažįsta.
Šiai veislei labai svarbi socializacija veislyne: šeltis iš prigimties atsargus, todėl kačiukas ar šuniukas, augęs izoliuotai, suaugęs bus baikštus. Paklauskite, kur laikomi šuniukai, ir stebėkite, ar jie ateina prie svetimo žmogaus.
Darbas su lojimu
Lojimas yra dažniausia priežastis, dėl kurios šelčių šeimininkai kreipiasi į kinologus, todėl su juo verta dirbti nuo pirmos dienos.
Pirma taisyklė — nereaguoti dėmesiu. Šuniui net žodžiai „tylėk” yra atsakas, o bet koks dėmesys lojimą sustiprina. Antra — mokyti ramybės komandos ir apdovanoti tada, kai šuo pastebi garsą, bet tyli.
Trečia — apriboti dirgiklius. Jei šeltis loja į kiekvieną praeivį, dažnai užtenka permatomos plėvelės apatinėje lango dalyje arba pertvarkyti baldus, kad šuo nesėdėtų palangėje.
Ketvirta — krūvis. Šeltis, gaunantis pakankamai judėjimo ir protinio darbo, loja kur kas mažiau nei tas, kuris visą dieną stebi laiptinę.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Šuniukas atiduodamas 8–10 savaičių. Socializaciją pradėkite nedelsiant: šeltis turi pamatyti miestą, girdėti transportą ir sutikti ramių žmonių bei šunų iki 16 savaitės.
Nuo pirmos dienos pratinkite prie šukavimo, net jei šuniuko kailis dar trumpas. Pirmasis rimtas kailio pasikeitimas įvyks apie metus, ir iki tol procedūra turi tapti įpročiu.
Lojimo klausimu iš karto nustatykite taisykles, o krūvį pirmaisiais mėnesiais ribokite. MDR1 testą verta atlikti, jei veisėjas jo nepateikė.
Šeltis ar kolija
Šeltis dažnai vadinamas sumažinta kolija, tačiau tai atskiros veislės su skirtingais poreikiais.
Dydis skiriasi ryškiai: šeltis sveria 6–12 kilogramų, o ilgaplaukė kolija 20–30. Praktiškai tai reiškia skirtingus išlaikymo kaštus, kailio kiekį namuose ir tinkamumą butui.
Charakteriu šeltis judresnis, jautresnis ir garsesnis — loja jis kur kas daugiau. Kolija ramesnė ir mažiau reaktyvi, bet jai reikia daugiau vietos.
Sveikatos rizikos panašios: abiem veislėms aktualus MDR1 testas ir Collie Eye Anomaly, todėl veisėjo tyrimai svarbūs vienodai.
Jei gyvenate bute ir ieškote protingo, lengvai mokomo šuns, šeltis yra praktiškesnis pasirinkimas — su sąlyga, kad pasiruošę dirbti su lojimu.
Kam ši veislė netinka
Šetlandų šeltis netinka gyvenantiems daugiabutyje su jautriais kaimynais, nepakenčiantiems kailio namuose arba negalintiems skirti laiko šukavimui kelis kartus per savaitę. Ieškantiems panašaus protingumo su mažesne kailio priežiūra, verta pažiūrėti į velso korgį; ieškantiems ramesnio mažo šuns — į kavalier King Charles spanielį.
