Centrinės Azijos aviganis, Lietuvoje dažniau vadinamas alabajumi, yra viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Tai didžiulis, ramus ir savimi pasitikintis šuo, kuris tūkstantmečius saugojo bandas ir klajoklių stovyklas nuo vilkų ir plėšikų. Lietuvos sodybose jis vertinamas kaip patikimas sargas, tačiau jo savarankiškumas, jėga ir teritoriškumas reikalauja šeimininko, kuris supranta tokių šunų prigimtį ir neieško paprasto kompaniono.
Veislės kilmė ir paskirtis
Veislė susiformavo natūralios atrankos būdu didžiulėje teritorijoje nuo Kaspijos jūros iki Kinijos — dabartiniuose Turkmėnistane, Uzbekistane, Kazachstane, Tadžikistane ir Afganistane. Klajokliai šių šunų nedresuodavo specialiai: išlikdavo tik tie, kurie sugebėdavo apginti bandą nuo vilkų ir išgyventi karštose vasarose ir šaltose žiemose su minimaliu maistu.
Turkmėnistane alabajus laikomas nacionaliniu lobiu ir net pavaizduotas monetose. Sovietmečiu veislė buvo standartizuota ir naudota sargybos tarnybose, o FCI ją pripažino 1993 m. Pavadinimas „alabai“ turkiškai reiškia „margas“, nes daugelis šunų būna dėmėti.
Charakteris ir elgesys
Alabajus — ramus, flegmatiškas ir orus šuo. Didžiąją dienos dalį jis praleidžia stebėdamas teritoriją iš patogios vietos ir taupydamas energiją. Jis nėra nervingas ir be reikalo nelojantis — loja tik tada, kai mato priežastį. Pastebėjęs svetimą, pirmiausia perspėja lojimu ir kūno kalba, o tik tada, jei grėsmė nesitraukia, imasi veiksmų.
Šeimai jis lojalus ir švelnus savo būdu, bet ne prisitaikantis. Tai šuo, kuris turi savo nuomonę ir ne visada skuba vykdyti komandas. Jis gerbia ramų, nuoseklų ir teisingą šeimininką, o fizinės bausmės ar šaukimas sukelia tik priešiškumą.
Su vaikais
Su savos šeimos vaikais alabajus dažniausiai kantrus ir globėjiškas, ypač jei užaugo kartu. Vis dėlto dėl didelio svorio jis gali netyčia parversti mažą vaiką, o svetimų vaikų triukšmingus žaidimus — palaikyti grėsme. Vaikai su šiuo šunimi niekada neturi likti vieni, o vaikų draugų apsilankymo metu šuo turi būti atskirtas.
Su kitais gyvūnais
Su šeimos gyvūnais, kuriuos laiko savo „banda“, sutaria gerai ir dažnai juos saugo. Su svetimais šunimis, ypač tos pačios lyties, gali būti netolerantiškas. Du suaugę patinai viename kieme — rizikingas derinys. Ūkio gyvūnus — vištas, ožkas, avis — dažniausiai priima natūraliai, nes tai jo istorinis darbas.
Kaip pakelia vienatvę
Alabajus gerai pakelia buvimą vienas kieme, nes savarankiškas darbas jam įprastas. Tačiau jis neturi gyventi grandinėje ar ankštame voljere be kontakto su žmonėmis. Kasdienis bendravimas, pasivaikščiojimai ir rami šeimininko kompanija būtini, kad šuo išliktų subalansuotas.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Nors alabajus ramus, jam reikia nemažai erdvės. Idealu — didelis aptvertas kiemas, kuriame jis gali laisvai vaikščioti ir patruliuoti. Papildomai rekomenduojami 1–2 ilgi ramūs pasivaikščiojimai su pavadėliu per dieną. Šuniukui iki 18 mėn. negalima intensyviai bėgioti, šokinėti nuo aukščio ar laipioti laiptais — kaulai ir sąnariai dar formuojasi.
Dresūra pradedama nuo pirmos dienos. Svarbiausi įgūdžiai — vaikščiojimas su pavadžiu be tempimo, komanda „pas mane“, leidimas apžiūrėti dantis, ausis ir letenas. Socializacija turi būti intensyvi iki vienerių metų: susitikimai su skirtingais žmonėmis, kelionės automobiliu, apsilankymai veterinarijos klinikoje. Rekomenduojama dirbti su kinologu, turinčiu patirties su sarginėmis veislėmis.
Mityba
Alabajai istoriškai išgyvendavo su nedideliu maisto kiekiu, todėl jų medžiagų apykaita gana taupi. Jie mažiau ėda, nei galima tikėtis iš tokio dydžio šuns, ir lengvai priauga svorio, jei permaitinami.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4 | Šuniukų pašaras labai didelėms veislėms |
| 4–8 mėn. | 3 | Tolygus augimas, be vitaminų ir kalcio priedų be veterinaro rekomendacijos |
| 8–20 mėn. | 2 | Augimo pašaras didelėms veislėms |
| Nuo 20–24 mėn. | 2 | Suaugusiųjų pašaras, porcija pagal aktyvumą ir sezoną |
Suaugęs 55–65 kg alabajus paprastai suvalgo 500–750 g sauso pašaro per dieną. Kad sumažintumėte skrandžio apsisukimo riziką, šerkite dviem porcijomis ir po valgio leiskite pailsėti. Vanduo turi būti visada pasiekiamas, o vasarą — pavėsyje.
Kailio priežiūra
Dažniausiai alabajai turi trumpą arba vidutinio ilgio kailį su tankia pavilne. Didžiąją metų dalį pakanka iššukuoti šunį kartą per savaitę guminėmis šukomis ar šepečiu. Pavasarį jis intensyviai šeriasi — tada pavilnę verta šalinti kas 1–2 dienas, kad šuo greičiau atsinaujintų ir nekamuotų niežulys.
Maudyti šunį reikia retai. Svarbiau reguliariai tikrinti ausis, kirpti nagus ir apžiūrėti odą tarp pirštų, ypač po žiemos, kai keliai barstomi druska. Pratinkite šuniuką prie šių procedūrų iš anksto — suaugusio 70 kg šuns be jo sutikimo nesutvarkysite.
Būdingos sveikatos problemos
Alabajus laikomas gana sveika veisle dėl natūralios atrankos, tačiau dydis neišvengiamai atneša tam tikrų rizikų.
Klubo ir alkūnės displazija
Dažniausia problema. Pasireiškia šlubavimu, sunkiu atsikėlimu ar nenoru vaikščioti. Tėvų rentgeno tyrimai ir saikingas augimas — geriausia prevencija.
Skrandžio apsisukimas
Pavojinga gilios krūtinės šunų būklė. Jei pilvas staiga išsipučia, šuo nerimauja ir bando vemti be rezultato, būtina nedelsiant vykti į kliniką.
Akių vokų problemos
Kai kuriems šunims pasitaiko entropija ar ektropija — vokų užsisukimas į vidų ar išorę. Tai dirgina akis ir kartais reikalauja chirurginės korekcijos.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Alabajų veislynų Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse yra nemažai. Šuniukas iš registruoto veislyno kainuoja apie 500–1300 €, o importuoti iš garsių veislynų — brangiau.
| Išlaidos | Suma |
|---|---|
| Šuniukas iš veislyno | 500–1300 € |
| Būda, voljeras ir tvoros sutvirtinimas | 400–1500 € |
| Skiepai, čipas, registracija pirmais metais | 100–180 € |
| Kinologo konsultacijos | 150–400 € |
| Kasmėnesinis išlaikymas | 100–160 € |
Kaip atpažinti gerą veislyną
Patikimas veislynas registruotas LKD ar kitoje FCI organizacijoje ir pateikia tėvų klubų bei alkūnių tyrimų rezultatus. Būtinai pamatykite motiną: ji turi būti rami, savimi pasitikinti ir valdoma. Šuo, kurio veisėjas negali prieiti ar suvaldyti, — rimtas įspėjimas.
Geras veisėjas klausinėja apie jūsų patirtį, kiemą ir tvorą, o kartais net atsisako parduoti šuniuką, jei mano, kad sąlygos netinkamos. Šuniukai turi augti aplinkoje, kur susiduria su žmonėmis, garsais ir kitais gyvūnais, o ne uždaryti tolimame tvarte. Atsiimti šuniuką galima nuo 8–10 savaičių.
Alabajus ir kaimynai
Alabajai paprastai loja retai, bet garsiai, o naktį — dažniau, nes tai jų natūralus darbo metas. Gyvenant arti kaimynų, verta iš anksto apsvarstyti, ar naktinis lojimas nekels konfliktų. Būtina tvirta, aukšta tvora be tarpų, kad šuo nepasiektų praeivių ar kaimynų gyvūnų.
Alabajus bręsta lėtai, iki 3 metų.
Todėl dresūra turi tęstis visus pirmuosius metus.
Kam ši veislė netinka
Alabajus netinka butui, miestui, šeimoms be patirties su dideliais šunimis ir žmonėms, kurie dažnai priima svečių. Jis netinka ir tiems, kurie nori paklusnaus sportinio šuns, vykdančio komandas iš pirmo karto. Taip pat būtina įvertinti, ar fiziškai suvaldysite tokio dydžio gyvūną.
Jei turite sodybą, didelį aptvertą kiemą ir kantrybės auginti savarankišką, protingą šunį, alabajus taps ramiu, ištikimu ir labai patikimu jūsų namų sargu ilgus metus.
