Pomeranijos špicas yra vienas mažiausių šunų su vienu vešliausių kailių — būtent dėl to jis atrodo dvigubai didesnis, nei sveria iš tikrųjų. Veislė populiari miestuose, nes nereikalauja didelio krūvio ir tinka net nedideliam butui. Tačiau du dalykai perkant dažnai nustebina: špicas šeriasi gausiai ir loja daug.
Veislės kilmė ir paskirtis
Špicai kilę iš šiaurės rogių ir ganymo šunų, o Pomeranijos regione, dabartinės Lenkijos ir Vokietijos pasienyje, jie buvo palaipsniui mažinami. XIX a. veislė buvo gerokai stambesnė — sverdavo iki 15 kilogramų ir dirbo prie bandų.
Dabartinį dydį lėmė karalienės Viktorijos susižavėjimas: ji parsivežė nedidelį špicą iš Italijos, o mada greitai išplito. Per kelis dešimtmečius veislė sumažėjo maždaug penkis kartus. Šiaurietiška prigimtis vis dėlto išliko — iš čia ir tankus dvisluoksnis kailis, ir budrumas, ir polinkis balsuoti.
Charakteris ir elgesys
Špicas gyvybingas, savimi pasitikintis ir stipriai prisirišęs prie savo žmogaus. Jis smalsus, greitai mokosi ir mėgsta būti dėmesio centre. Judrumo įvertis 3 iš 5: namuose aktyvus, bet ilgų žygių jam nereikia.
Pagrindinė problema daugiabutyje yra lojimas. Špicas budrus ir praneša apie viską: liftą, laiptinės duris, praeivius pro langą. Tai veislės prigimtis, kurią dresūra sušvelnina, bet reikia pradėti nuo šuniuko amžiaus. Antra dažna klaida — nuolatinis nešiojimas ant rankų, dėl kurio šuo tampa nervingas ir ima kandžiotis iš baimės.
Su vaikais
Vaikams tinkamumo įvertis 3 iš 5. Špicas nėra piktas, bet sveria vos 1,8–3,5 kilogramo ir yra fiziškai trapus — nukritęs nuo rankų ar sofos gali rimtai susižaloti. Šeimoms su ikimokyklinukais veislė tinka prastai. Su vyresniais, mokančiais elgtis ramiai, problemų paprastai nekyla.
Su kitais gyvūnais
Su namuose augančiomis katėmis ir šunimis dažniausiai sutaria. Lauke špicas elgiasi drąsiau, nei leidžia dydis, ir gali kibti prie kur kas didesnių šunų — tai reali rizika, todėl mieste geriau vedžioti su pavadėliu ir petnešomis.
Kaip pakelia vienatvę
Vidutiniškai. Suaugęs šuo gali likti vienas 5–6 valandas, jei turi žaislų ir buvo išvestas. Ilgesnė vienatvė dažnai baigiasi lojimu, o daugiabutyje tai greitai virsta kaimynų skundais.
Judėjimo poreikis ir dresūra
Pakanka dviejų 20–30 minučių pasivaikščiojimų per dieną. Špicas mielai eina ir ilgiau — šiaurietiška ištvermė išlikusi. Vasarą reikia atsargumo: tankus kailis blogai praleidžia šilumą, todėl karštu oru vaikščiojama ryte ir vakare.
Dresuojamumas 3 iš 5. Špicas mokosi greitai, bet užsispyręs ir dažnai bando derėtis. Svarbiausios komandos: lojimo nutraukimas, šaukimas ir ramus elgesys sutinkant svečius. Antkaklio geriau vengti — mažoms veislėms saugesnės petnešos dėl trachėjos kolapso rizikos.
Mityba
Špicams, kaip ir kitoms labai mažoms veislėms, šuniukystėje pavojinga hipoglikemija, todėl ilgos pertraukos tarp šėrimų netinka. Suaugusiam šuniui užtenka labai mažos porcijos, o kiekvienas skanėstas sudaro didelę dienos normos dalį.
| Amžius | Šėrimų per dieną | Pastabos |
|---|---|---|
| 2–4 mėn. | 4–5 | Ilgos pertraukos pavojingos dėl hipoglikemijos |
| 4–8 mėn. | 3–4 | Smulkūs grūdeliai mažoms veislėms |
| 8–12 mėn. | 2–3 | Perėjimas prie suaugusiųjų pašaro |
| Nuo 1 m. | 2 | Porcija sveriama, kietas pašaras dantų sveikatai |
Kailio priežiūra
Kailis dvisluoksnis, su labai tankiu pavilnu, todėl šėrimosi įvertis maksimalus — 5 iš 5. Špicas šeriasi ištisus metus, o du kartus per metus keičia pavilną visiškai. Šukuoti reikia 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi sezono metu kasdien, kitaip pavilnas susivelia į kietus kuokštus prie odos.
Špico kirpti trumpai negalima. Kailis apsaugo ir nuo šalčio, ir nuo saulės, o nukirptas dažnai atauga netolygiai arba visai neatauga — tai vadinama plikimo po kirpimo problema. Kirpykloje tvarkomos tik letenėlės, pilvo sritis ir uodegos apačia. Nagai kerpami kas 3–4 savaites, dantys valomi kelis kartus per savaitę.
Būdingos sveikatos problemos
Trachėjos kolapsas
Trachėjos žiedai susilpnėja, atsiranda sausas kosulys, primenantis gagenimą. Būtent dėl to špicus vedžioti reikia su petnešomis. Lengvi atvejai valdomi vaistais ir svorio kontrole, sunkūs reikalauja operacijos.
Girnelės išnirimas
Dažna mažų veislių problema: šuo staiga pakelia užpakalinę koją, kelis žingsnius šokuoja ir vėl eina normaliai. Prevencija — normalus svoris ir vengimas šokinėti nuo baldų. Operacija kainuoja apie 500–900 eurų.
Dantų akmenys
Dėl mažo žandikaulio dantys auga tankiai, apnašos kaupiasi greitai. Profesionalus valymas su narkoze kainuoja apie 120–250 eurų ir daugumai špicų prireikia kas 1–2 metus.
Kiek kainuoja Lietuvoje
Šuniukas registruotame veislyne su kilmės dokumentais kainuoja 600–1300 eurų. Brangesni būna vadinamojo meškiuko tipo šunys su trumpesniu snukiu — verta žinoti, kad toks tipas nėra veislės standartas, o trumpesnis snukis reiškia daugiau kvėpavimo problemų.
| Išlaidos | Suma | Dažnumas |
|---|---|---|
| Šuniukas su dokumentais | 600–1300 € | Vieną kartą |
| Čipavimas ir registracija | 25–40 € | Vieną kartą |
| Pirmųjų metų vakcinos | 60–110 € | Pirmaisiais metais |
| Kirpyklos priežiūra | 25–40 € | Kas 2–3 mėnesius |
| Pašaras | 15–25 € | Per mėnesį |
| Nuo parazitų | 10–18 € | Per mėnesį |
| Kasmetinis patikrinimas | 60–90 € | Kasmet |
Realus išlaikymas siekia apie 45–75 eurus per mėnesį. Maistui špicas suėda mažai, tačiau kailio ir dantų priežiūra šį skirtumą atsveria.
Kaip atpažinti gerą veislyną
Atsakingas veisėjas neatiduoda šuniuko anksčiau nei 10–12 savaičių, rodo motiną ir kalba apie girnelių bei trachėjos problemas. Šuniukas turi būti čipuotas, vakcinuotas ir su kilmės dokumentais.
Įtarimą kelia reklama apie kišeninius ar mini špicus, taip pat pabrėžtinai plokščias snukis. Standartas numato 1,8–3,5 kilogramo svorį ir normalias proporcijas — dirbtinai mažinami šunys gyvena trumpiau ir dažniau serga.
Pirmosios savaitės naujuose namuose
Namuose paruoškite gulimą vietą be skersvėjo, tualeto vietą ir tokį patį pašarą, kokį šuniukas gavo veislyne. Pirmąsias savaites šerti reikia 4–5 kartus per dieną. Jei šuniukas tampa vangus, dreba ar netvirtai stovi, tai gali būti cukraus kritimas — ant dantenų patepamas gliukozės gelis ir skambinama veterinarui.
Nuo pirmos dienos pratinkite prie šukavimo: špico kailis tik pradeda augti, o suaugęs šuo, kuris to neišmoko, priešinsis visą gyvenimą. Tuo pačiu metu verta pradėti dirbti su lojimu — mokyti ramybės komandos ir nesureaguoti į kiekvieną šuns pranešimą, nes dėmesys lojimą tik sustiprina.
Socializacija iki 16 savaitės būtina. Špicas turi pamatyti miestą, girdėti transportą ir sutikti ramių suaugusių šunų. Nešiojamas ant rankų šuniukas to nepatiria, todėl leiskite jam vaikščioti pačiam.
Spalvos ir tipai
Pomeranijos špicai būna oranžiniai, kreminiai, juodi, rudi, mėlynšerkšniai ir dvispalviai. Dažniausia ir brangiausia Lietuvoje yra oranžinė. Spalva sveikatos nelemia, todėl priedas už ją yra grynai rinkos dalykas.
Kur kas svarbiau yra tipas. Vadinamasis meškiuko špicas su labai trumpu snukiu ir apvalia galva parduodamas brangiau, tačiau tai nėra veislės standartas: trumpesnis snukis reiškia siauresnius kvėpavimo takus, prastesnį šilumos toleravimą ir dažnesnes dantų problemas. Klasikinis lapiuko tipo špicas su ilgesniu snukiu sveikatos požiūriu yra geresnis pasirinkimas.
Verta žinoti ir apie šuniukų kailio kaitą. Maždaug nuo 4 iki 8 mėnesių špicas išmeta minkštą šuniuko kailį ir kurį laiką atrodo pusiau nuplikęs — šeimininkų tarpe tai vadinama bjauriojo ančiuko stadija. Tai normalu, praeina savaime, o kirpti tuo metu negalima.
Kam ši veislė netinka
Pomeranijos špicas netinka šeimoms su mažais vaikais, žmonėms, kuriems kailis ant baldų yra problema, ir tiems, kurie negali skirti laiko šukavimui kelis kartus per savaitę. Ieškantiems panašaus dydžio nesišeriančio šuns, verta pažiūrėti į bišoną frizė arba jorkšyro terjerą.
